Kalba
Rubrikos
Svarbu!
Tinklapyje pateikiama informacija yra bendro pobūdžio ir negali būti laikoma oficialia teisine konsultacija.

26 Bal Tolimųjų reisų vairuotojų darbo įforminimas (1 dalis)

Tarptautinių krovinių ir keleivių gabenimo keliais rinkoje veikiančios įmonės dažnai susiduria su dilema, kaip įforminti vairuotojų, vežančių krovinius ar keleivius į užsienį, darbą. Šis klausimas yra problematiškas, kadangi vairuotojų darbas yra ypatingo pobūdžio – jie savo darbo funkcijas atlieka už įmonės ribų, nuolat būdami kelionėje.

Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – Darbo kodeksas) numato, kad darbuotojų darbas, turintis užsienio elementą (taigi ir vairuotojų), gali būti dvejopo pobūdžio: 1) Darbuotojas gali būti komandiruojamas į užsienį (Darbo kodekso 220 straipsnis); 2) Darbo sutartyje gali būti nustatoma, kad darbuotojo darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio (Darbo kodekso 216 straipsnis).

Praktikoje tarp Lietuvos vežėjų labiau paplitęs darbuotojų komandiravimo institutas, tačiau ar iš tiesų šis vairuotojų darbo įforminimo būdas yra pats palankiausias įmonei (darbdaviui)? Šiame straipsnyje siekiama palyginti abu tolimųjų reisų vairuotojų darbo įforminimo būdus, išryškinant jų trūkumus bei privalumus.

Tarnybinės komandiruotės

Tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktuose tarnybinė komandiruotė apibrėžiama iš esmės identiškai – tai darbuotojo išvykimas ribotam laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu, atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad ne bet koks vairuotojo darbas užsienio valstybės teritorijoje gali būti laikomas komandiruote. Vienas iš tokių atvejų gali būti tada, kai šalys darbo sutartyje nustato, kad darbuotojas darbo funkcijas atlieka kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys. Pavyzdžiui, vairuotojas sudaro darbo sutartį su Lietuvos įmone, tačiau sutartyje numatoma, kad jis dirbs ne Lietuvoje, o įmonės padalinyje ar atstovybėje užsienyje, ir tai darys ne laikinai, o nuolatos.

Iš komandiruotės apibrėžimo matyti, jog pagrindinis jos ypatumas yra trukmė. Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jeigu jis vienoje vietoje užsienyje nepertraukiamai būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus atvejus, kai darbuotojo darbas yra susijęs su važiavimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (apie šią išimtį plačiau kalbama aptariant kilnojamojo pobūdžio darbą). 183 dienų laikotarpis siejamas su įmonės darbuotojo kiekvieno išvykimo į užsienį atlikti darbo funkcijas ar tarnybinį pavedimą laiko trukme. Sąvoka “vienoje vietoje užsienyje” suprantama kaip viena užsienio valstybė. Pavyzdžiui, vairuotojas siunčiamas į 200 dienų komandiruotę užsienyje, iš kurių 180 dienų jis praleidžia Danijoje, o likusias 20 dienų – Vokietijoje. Toks darbuotojo išvykimas į užsienį bus laikomas komandiruote. Tačiau, jei vairuotojas siunčiamas į tą pačią 200 dienų komandiruotę užsienyje, iš kurių 180 dienų praleidžia Berlyne, o likusias 20 dienų – Hamburge, toks darbuotojo išvykimas į užsienį jau nebebus laikomas komandiruote.

Komandiruotė į užsienį įforminama darbdavio arba jo įgalioto asmens (paprastai vadovo) įsakymu. Įsakyme turi būti nurodyta komandiruotės tikslas, vieta (vietos), trukmė (jeigu komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių – buvimo kiekvienoje užsienio valstybėje trukmė, t. y. kiek dienų kiekvienoje užsienio valstybėje darbuotojas praleis) ir darbdavio numatomos apmokėti darbuotojo išlaidų rūšys (pavyzdžiui, dienpinigiai). Jeigu dėl nenumatytų aplinkybių vairuotojas komandiruotėje faktiškai užtruko trumpiau ar ilgiau, nei buvo numatyta komandiruotės įsakyme, arba keičiasi kiekvienoje užsienio valstybėje faktiškai būtų dienų skaičius nei buvo nurodyta komandiruotės įsakyme, tai vairuotojui grįžus iš užsienio komandiruotės, įmonės vadovas gali patikslinti komandiruotės įsakymą pagal faktiškai kiekvienoje užsienio valstybėje komandiruotėje būtas dienas. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai vairuotojui nurodymus duoda užsienio valstybės užsakovas, su kuriuo Lietuvos vežėjas yra sudaręs bendradarbiavimo sutartį, kadangi esant tokiai situacijai Lietuvos įmonė paprastai iš anksto nežino, kiek tiksliai laiko, ir keliose valstybėse teks dirbti jos vairuotojui.

Nors, kaip minėta, vairuotojo komandiravimui į užsienį įforminti užtenka darbdavio įsakymo, faktą, jog vairuotojas savo darbo funkcijas atliks komandiruotėse, rekomenduotina papildomai nurodyti ir darbo sutartyje, ypač, jei įmonėje yra nusistovėjusi praktika, kad vairuotojai nuolat dirba komandiruotėse. Kilus ginčui teisme, tai padėtų užkirsti kelią abejonėms dėl vairuotojo darbo pobūdžio bei sumažintų įrodinėjimo naštą darbdaviui.

Apmokėjimas už komandiruotę

Darbo kodeksas numato, kad darbuotojams, išsiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką jiems bus paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis, taip pat mokami dienpinigiai bei kompensuojamos kitos su komandiruote susijusios išlaidos.

Dienpinigių normas reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“. Pažymėtina, kad dienpinigių išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienas), kas reiškia, jog darbdavys privalo mokėti dienpinigius ne tik už komandiruotėje išbūtas darbo dienas, bet ir už poilsio bei švenčių dienas.

Nepaisant to, kad dienpinigių normas reglamentuoja aukščiau nurodytas finansų ministro įsakymas, teisės aktai įtvirtina teisę darbo sutarties šalims keisti nustatytą dienpinigių dydį, esant vienam iš šių atvejų: jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyje. Jokiuose kituose dokumentuose, pavyzdžiui, darbo tvarkos taisyklėse, pareiginėse instrukcijose ar darbdavio įsakyme, dienpinigių dydžio nustatyti negalima. Bet kuriuo atveju dienpinigių suma negali būti mažinama daugiau nei 50 procentų. Vis dėlto darbdavys gali mokėti ir mažesnius nei 50 procentų dienpinigius, tačiau tik tada, kai komandiruojamam darbuotojui dienpinigius moka kitas asmuo, t. y. komandiruotės vietoje priimantis asmuo, pavyzdžiui, užsakovas. Tokiu atveju išmokamas darbdavio apskaičiuotos ir kito asmens faktiškai apmokėtos sumos skirtumas.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į dienpinigių apmokestinimą vykstant į užsienio komandiruotes, kadangi tam tikrais atvejais dienpinigiai yra apmokestinami, o tam tikrais – ne. Galima išskirti du atvejus, nuo kurių priklauso dienpinigių apmokestinimas:

1) Vairuotojo mėnesinis darbo užmokestis neviršija 1040 Lt sumos (t. y. minimalios mėnesinės algos 800 Lt padaugintos iš koeficiento 1,3) arba valandinis atlygis neviršija 6,31 Lt sumos (t. y. minimalaus valandinio atlygio 4,85 Lt padauginto iš koeficiento 1,3). Tokiu atveju, jeigu apskaičiuotų dienpinigių bendra suma neviršija 50 procentų nustatyto darbo užmokesčio (ar valandinio atlygio), dienpinigiai neapmokestinami. Jeigu apskaičiuotų dienpinigių bendra suma viršija 50 procentų nustatyto darbo užmokesčio (ar valandinio atlygio), viršijanti (50 procentų) dalis apmokestinama 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifu ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis.

2) Vairuotojo mėnesinis darbo užmokestis viršija 1040 Lt sumą arba valandinis atlygis viršija 6,31 Lt sumą. Tokiu atveju visa dienpinigių suma neapmokestinama nei gyventojų pajamų mokesčiu, nei valstybinio socialinio draudimo įmokomis.

Taigi įmonei siekiant sutaupyti visuomet reikėtų įvertinti komandiruojamo į užsienį vairuotojo darbo užmokesčio dydį ir komandiruotės trukmę mokestiniu aspektu.

Komandiravimas į ES valstybes nares

Lietuvos vežėjams, gabenantiems ar ketinantiems gabenti krovinius arba keleivius į ES ir Europos ekonominei erdvei (toliau – EEE) priklausančias valstybes, aktualu žinoti, kad darbuotojams, siunčiamiems į komandiruotes šiose valstybėse, taikomos papildomos garantijos, skirtos juos apsaugoti. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai vairuotojas siunčiamas į kitą ES ar EEE valstybę narę teikti paslaugų, darbdavys privalo laikytis tiek ES, tiek Lietuvos teisės aktuose įtvirtintų minimalių komandiruojamo darbuotojo apsaugos standartų (minimalaus darbo užmokesčio, darbo ir poilsio laiko normų, saugos darbe reikalavimų ir kt.), nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikoma darbo santykiams.

Žvelgiant iš ekonominės pusės, įmonei didžiausią reikšmę turi vairuotojui mokamas darbo užmokestis, todėl darbdaviams reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog komandiruotam vairuotojui turės būti mokamas ne mažesnis nei toje valstybėje, į kurią jis yra komandiruojamas, nustatytas minimalus darbo užmokestis. Pažymėtina, kad minimalaus darbo užmokesčio dydis gali būti nustatytas ne tik tos valstybės narės įstatymuose ar kituose teisės aktuose, bet ir kolektyvinėse sutartyse. Pavyzdžiui, jeigu Danijos vairuotojų profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos būtų sudariusios šakos kolektyvinę sutartį ir sutarusios, kad transporto sektoriuje vilkikų vairuotojams mokamas 3000 kronų (apie 1400 Lt) minimalus darbo užmokestis, tai reikštų, kad Lietuvos įmonės, kurios siunčia savo vairuotojus į reisus Danijoje, jiems turėtų mokėti danišką, o ne lietuvišką, minimalų atlyginimą.

Tiesa, aukščiau aptarta komandiruotų darbuotojų garantija, susijusi su minimaliu darbo užmokesčiu, taikytina tik tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 30 dienų. Vadinasi, jei komandiruotė į ES ar EEE valstybę narę trunka ne ilgiau kaip mėnesį, komandiruoto darbuotojo teisių apsaugai taikytinos tik bendrosios nacionalinės darbo teisės normos ir tokiu atveju darbdavys vairuotojui gali mokėti lietuvišką minimalų darbo užmokestį. Todėl siekiant taupyti darbo užmokesčio kaštus, vežėjams patartina pasirūpinti, jog vairuotojai, kurie yra komandiruojami į ES arba EEE valstybes nares, tose valstybėse vienos komandiruotės metu praleistų ne daugiau kaip 30 dienų.

Tęsinys – kitą savaitę.

Ši informacija negali būti laikoma teisine konsultacija ir naudojama individualiems teisiniams atvejams. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@versum.lt arba telefonu +370 5 2409715.