Kalba
Rubrikos
Svarbu!
Tinklapyje pateikiama informacija yra bendro pobūdžio ir negali būti laikoma oficialia teisine konsultacija.

14 Lie 5 žingsniai inicijuojant bankroto bylą skolininkui

Bankrotas – teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą. Šis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme pateiktas apibrėžimas leidžia daryti išvadą, kad juridinio asmens bankroto instituto tikslas yra kreditorinių reikalavimų patenkinimas. Kita vertus, minėta definicija tuo pačiu suponuoja kreditorių, turinčių nemokių skolininkų, klausimą, kaip teisingai pasinaudoti bankroto procedūros galimybe, siekiant priversti skolininką atsiskaityti už turimus skolinius įsipareigojimus. Šiuo atveju kreditoriaus veiksmus sudarytų keletas sistemingų žingsnių, kurie yra įtvirtintinti Įmonių bankroto įstatyme.

Pirmiausia, negalėdamas atgauti skolos, kreditorius į skolingą įmonę turi pažvelgti per mokumo prizmę, t. y. atlikti griežtą skolininkės aktyvų ir pasyvų monitoringą. Šis žingsnis svarbus todėl, kad kreditorius įsitikintų, kiek reali yra pati bankroto bylos iškėlimo galimybė pagal skolininkės nemokumo būklę. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tam tikrais atvejais siekiant nustatyti, ar tikrai įmonė yra nemoki, pakanka ir viešai skelbiamos informacijos apie skolas Valstybinio Socialinio Draudimo Fondo Valdybai (Sodrai), ekonominę būklę, teisminius procesus bei kreditavimo riziką.

Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama minėto etapo svarba nurodant, kad visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant Įmonių bankroto įstatymo nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir kiti panašaus pobūdžio klausimai. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, prioritetas teikiamas reabilitaciniam tikslui. Taigi galima pagrįstai konstatuoti, kad kreditorius turėtų būti itin atidus, nes praktikoje teismai, kaip atsisakymo iškelti bankroto bylą pagrindą, dažnais atvejais nurodo, kad įmonė neatitinka nemokumo būklės kriterijų, o turi tik laikinų finansinių sunkumų.

Antra, kreditorius turi atsižvelgti į Įmonių bankroto į įstatymo 4 straipsnyje numatytus pagrindus, kurie kiekvienas savarankiškai suteikia galimybę pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Minėti pagrindai yra susiję su šiomis aplinkybėmis: įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus, negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų arba priteistų sumų, įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus. Bent viena iš paminėtų sąlygų leidžia kreditoriui pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

Trečia, esant aukščiau aprašytoms aplinkybėms, kreditorius pereina į vadinamąją įkiteisminę ginčo sprendimo stadiją, įtvirtintą Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnyje. Šio trečiojo žingsnio esmė yra prevencija piktnaudžiavimui netikėtu kreipimusi į teismą inicijuojant bankroto bylą bei jis skirtas tam, kad ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą, todėl prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra būtinas kreditoriaus pranešimas skolininkui apie ketinimą pateikti pareiškimą minėtu tikslu. Kreditorius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos.

Tuo atveju, kai bankroto bylą siekiantis inicijuoti kreditorius yra darbuotojas, teismas tokiais atvejais darbuotoją laiko silpnesne šalimi ir taiko “švelnesnesnius” reikalavimus tinkamam kreditoriaus informavimui. Darbuotojo–kreditoriaus pranešimo įteikimo darbdaviui atveju negalima išimtinai ginti darbdavio–skolininko interesų, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra įrodymų, kad darbuotojas–kreditorius pasinaudojo kuriuo nors iš Civilinio proceso kodekso 123 straipsnyje nustatytų dokumentų įteikimo būdų. Priešingu atveju būtų pažeidžiami darbuotojo interesai ir pasunkėtų arba taptų visiškai neįmanomas Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos informuoti darbdavį apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įvykdymas. Remiantis Civilinio proceso kodekso 122 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą adresą, pranešimo išsiuntimas paštu juridinio asmens buveinės adresu laikytinas tinkamu informavimu.

Kreditoriaus pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad, jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Šiuo atveju labai svarbus momentas yra reikalavimo pagrįstumas bei faktas, kad kreditoriaus turimas skolinis įsipareigojimas nėra ginčo dalyku. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo, inicijuojantis skolininkui bankroto bylą, turi pareigą nurodyti ir pateikti įrodymus, kurių pagrindu atsiranda jo reikalavimas. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas. Esant ginčui dėl įsiskolinimo egzistavimo, asmuo, laikantis save kreditoriumi, turi teisę siekti išspręsti ginčą individualioje civilinėje byloje, ir, tik nepavykus išieškoti skolos, inicijuoti bankroto bylą skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-940/2012).

Būtina atkreipti dėmesį, kad tokia išankstinė neteisminė ginčo dėl bankroto bylos sprendimo tvarka kreditoriui yra privaloma. Jeigu prie kreditoriaus pareiškimo nėra pridėtas pranešimas skolininkui su perspėjimu apie galimą bankroto procedūros inicijavimą, teismas turi priimti nutartį dėl trūkumų pašalinimo, o jeigu pareiškimą padavęs asmuo jų nepašalina, – nutartį grąžinti pareiškimą ieškovui.

Ketvirta, suėjus minimaliam 30 dienų terminui po pranešimo įteikimo skolininkui, kreditorius gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Svarbus aspektas yra tai, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą turi būti pridėti įrodymai (tai gali būti kreditoriaus turimas pašto įstaigos patvirtinimas, kad skolininkui buvo įteiktas registruotas laiškas, iš antstolio, kurjerio gauta pažyma apie dokumento įteikimą), kad Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka buvo pranešta skolininkui apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat įrodymai, kad kreditorius skolininkui įteikė pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus, bei pranešimo skolininkui apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kopiją. Be to, pareiškimui neabejotinai taikoma ir Civilinio proceso kodekso 135 straipsnio 2 dalis, t. y. būtina pateikti įrodymus, kuriais kreditorius grindžia savo reikalavimus.

Kreipdamasis su pareiškimu kreditorius taip pat turi atkreipti dėmesį ir į pareiškimo turinio reikalavimus. Šiuo atveju pareiškimas turi atitikti bendrąsias Civilinio proceso kodekso 135 straipsnyje numatytas turinio taisykles. Be to, pareiškime būtina teisingai nurodyti bylos teismingumą. Viena iš tokių aplinkybių, kuri užkerta kelią pareiškimui priimti, yra pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimas teismui, kuriam šis pareiškimas neteismingas (Civilinio proceso kodekso 137 str. 2 d. 2 p.). Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo pateikiami vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui.

Penkta, paskutiniais, tačiau ne visais atvejais taikomais, kreditoriaus veiksmais gali būti laikomi teismo reikalavimo įmokėti bankroto bylos administravimo išlaidų sumą į depozitinę sąskaitą įvykdymas bei bankroto administratoriaus kandidatūros pasiūlymas.

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 dalis numato, kad teismas, padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, turi nustatyti sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Ši suma negali viršyti teisės aktuose nustatyta tvarka nustatytų 25 minimaliųjų mėnesinių algų sumos. Jeigu nurodytas asmuo teismo nustatytu laiku įmoka teismo nustatytą sumą, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka. Įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą pinigų suma yra naudojama teisėjo, nagrinėjančio bankroto bylą, nurodymu teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Jei kreditorius reikalaujamo dydžio sumos į teismo depozitinę sąskaitą neįmoka, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kad teismas tokiu atveju atsisako iškelti skolininkui bankroto bylą.

Įmonių bankroto įstatymo nustatytais atvejais kreditorius taip pat turi teisę pateikiant pareiškimą siūlyti potencialų skolininko bankroto administratorių. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad Įmonių bankroto įstatymas nenumato imperatyvių reikalavimų, jog pateikiant ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo būtina nurodyti bankroto administratorių, pridedant šio administratoriaus sutikimą dėl bankroto administravimo paslaugų teikimo. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administratoriaus kandidatūrą teismui gali pasiūlyti asmenys, kuriems įstatymas suteikia teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, t. y. kreditorius, savininkas, įmonės vadovas ir likviduojamos įmonės likvidatorius. Teismas turi teisę administratoriumi paskirti ir kitą asmenį, atitinkantį nustatytus reikalavimus. Jei asmuo, pateikdamas teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ar kiti aukščiau nurodyti asmenys administratoriaus kandidatūros nepasiūlo, teismas privalo pats parinkti administratorių. Tokiu atveju teismas turi pasiūlyti administruoti įmonę teismo teritorijoje veikiantiems administravimo paslaugas teikiantiems asmenims, o jei jie nesutinka, – kreiptis į Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos, kuriam pavesta kontroliuoti įmonių bankroto administratorių veiklą.

Ši informacija negali būti laikoma teisine konsultacija ir naudojama individualiems teisiniams atvejams. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@versum.lt arba telefonu +370 5 2409715.