Kalba
Rubrikos
Svarbu!
Tinklapyje pateikiama informacija yra bendro pobūdžio ir negali būti laikoma oficialia teisine konsultacija.

14 Sau Atsakomybės paskirstymo tarp krovinio siuntėjo ir vežėjo atvejai (3 dalis)

Dar viena siuntėjo pareiga yra numatyta CMR konvencijos 22 straipsnyje. Jis įtvirtina siuntėjo pareigą informuoti vežėją apie jam perduodamų vežti krovinių pavojingumą. Perduodamas tokius krovinius siuntėjas turi tiksliai nurodyti jų pavojingumo pobūdį ir, prireikus, nurodyti reikiamas saugumo priemones.

CMR konvencija neapibrėžia, kas yra pavojingas krovinys, tačiau krovinys turėtų būti laikomas pavojingu, jei vežant jį įprastomis sąlygomis jis yra staigiai kylančio pavojaus aplinkai, asmenims ir jų nuosavybei, šaltinis.

Atkreiptinas dėmesys, kad pavojingų krovinių vežimą reguliuoja Europos sutartis dėl tarptautinio pavojingų krovinių vežimo keliais (ADR). ADR sutartis pateikia pavojingų krovinių sąrašą (kuris nėra baigtinis) ir nustato jų gabenimo keliais standartus. Šios Sutarties nuostatos numato, kad siuntėjas, perduodamas vežti pavojingus krovinius, kartu su jais pateikia vežėjui informaciją, duomenis ir, jei būtina, reikalingus transporto bei lydimuosius (įgaliojimus, leidimus, notifikacijas, sertifikatus ir kt.) dokumentus. Vežėjo pareiga savo ruožtu yra įsitikinti, ar vežimui pateikti kroviniai yra leidžiami vežti pagal ADR sutarties reikalavimus.

Vežėjas, nebūdamas priimamų gabenti prekių gamintojas ar specialistas, nežinodamas prekių savybių ir specifikos, negali nustatyti, ar perduodamos vežti prekės yra pavojingos, dėl to perduodamas tokias prekes siuntėjas yra įpareigojamas informuoti vežėją apie jų pavojingumą. Siuntėjas, nesuteikdamas tokios informacijos, prisiima riziką dėl visų dėl to galinčių kilti nuostolių, nes vežėjas nežinodamas apie tai, kad gabena pavojingą krovinį, negali imtis reikiamų saugumo priemonių tinkamam krovinio gabenimui. Atsižvelgiant į tai, CMR konvencija numato galimybę vežėjui gabenimo proceso metu paaiškėjus, kad vežimui perduotas krovinys yra pavojingas, tuoj pat jį iškrauti, sunaikinti arba nukenksminti, neatlyginant nuostolių.

Pastebėtina, kad informacijos vežėjui apie krovinio pavojingumą suteikimas, nesuponuoja jam pareigos tikrinti, ar krovinys yra tokios būklės, kuri užtikrina saugų jo gabenimą, pavyzdžiui, ar pervežimui perduodama medžio anglis yra atvėsinta iki tinkamos temperatūros. Kaip ir įprastų prekių pakrovimo atveju vežėjas tikrina tik krovinio ir jo pakuotės išorinę būklę. Jei gabenant pavojingą krovinį, kroviniui padaroma žala, vežėjas atsako už tai taip, kaip ir už įprastiems kroviniams padarytą žalą. Tai reiškia, kad jis gali gintis remdamasis CMR konvencijos sąlygomis, atleidžiančiomis jį nuo atsakomybės arba ją ribojančiomis. Pavyzdžiui, atsižvelgdamas į žalos kilimo priežastį ir pavojingų krovinių pobūdį, vežėjas gali gintis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje numatyta sąlyga, kuri numato vežėjo atleidimą nuo atsakomybės dėl krovinio “jautrumo” arba remtis to paties straipsnio 4 punkto b papunkčiu dėl blogo krovinio įpakavimo.

Jei siuntėjas nenurodo vežėjui, kad vežimui perduotas pavojingas krovinys, vadovaujantis CMR konvencijos 22 straipsnio 2 punktu, jis atsako už visas išlaidas ir nuostolius, susijusius su pavojingų krovinių, apie kurių pavojingumą vežėjas nebuvo informuotas, perdavimu vežti arba pačiu vežimu. Pažymėtina, jog tai, kad vežėjas visgi žinojo apie jam perduotų krovinių pavojingumą, turi įrodyti pats siuntėjas.

CMR konvencija neapibrėžia nuostolių, kuriuos apima aptariamas straipsnis, tačiau iš to, kad straipsnyje nurodyta, jog siuntėjas atsako už visas išlaidas ir nuostolius, galima spręsti, kad čia minimi nuostoliai apima bet kokio pobūdžio nuostolius, įskaitant ir tuos, kurie atsiranda dėl žalos vežėjo transporto priemonei, su kuria buvo gabentas krovinys, taip pat ir nuostolius, kilusius toje pačioje transporto priemonėje gabentiems kitų siuntėjų kroviniams.

Pastebėtina, kad Konvencijos 22 straipsnis nenurodo konkretaus asmens, prieš kurį siuntėjas atsako už savo pareigos, numatytos aptariamo straipsnio 1 punkte, nevykdymą, tačiau remiantis užsienio valstybių teismų suformuota praktika, tai turėtų būti vežėjas, o tretieji asmenys (pavyzdžiui, kitų kartu su pavojingu kroviniu gabentų krovinių siuntėjai), turėtų reikalauti žalos atlyginimo iš kaltojo siuntėjo, vadovaudamiesi nacionaline teise, arba tiesiogiai iš vežėjo. Vežėjas savo ruožtu, atlyginęs žalą pastariesiams, įgytų reikalavimo teisę į siuntėją, perdavusį gabenimui pavojingą krovinį, pagal CMR konvencijos nuostatas.

Ši informacija negali būti laikoma teisine konsultacija ir naudojama individualiems teisiniams atvejams. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@versum.lt arba telefonu +370 5 2409715.