28 Sau Nuostolių atlyginimas pavėlavus pristatyti krovinį – naujausia LAT praktika

CMR Konvencijos 19 straipsnis nustato, kad krovinys laikomas pristatytu ne laiku, jei nepristatomas suderintais terminais, o jei terminai nebuvo suderinti tai per protingą terminą reikalingą pareigingam vežėjui atlikti vežimą esant konkrečioms sąlygoms. Konvencijos 23 straipsnio 5 punktas nustato, kad vežėjas, viršijęs pristatymo terminą, privalo atlyginti nuostolius, jei asmuo, reiškiantis pretenzijas, įrodo, jog dėl vėlavimo yra padaryta žala.

Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai vežėjas, su kuriuo sudaryta krovinio vežimo sutartis, jos tinkamai neįvykdo laiku nepristatydamas krovinio į paskirties vietą ir vietoje jo įgaliojimus pagal sutartį turintis asmuo (pvz., ekspeditorius) pasamdo kitą vežėją kroviniui pervežti, o užmokestį už pervežimą, sumokamą pastarajam vežėjui, prašo pripažinti nuostoliais, kurie atsirado dėl pirmojo vežėjo kaltės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje buvo konstatavęs, jog lėšų sumokėjimas trečiajam asmeniui negali būti laikomas tinkamu patirtų nuostolių įrodymu. Tam, kad nuostoliai būtų pripažinti patirtais, turi būti pagrįsta nuostolių kilmė, sudėtis ir jų dydis. Priešingu atveju sumokėtos sumos laikomos rizika, tenkančia jas sumokėjusiam asmeniui ir neturinti jokios įtakos asmeniui, kuriam yra reiškiamos pretenzijos dėl nuostolių atlyginimo.

Tačiau 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi išsprendęs ginčą, kilusį tarp užsakiusio krovinį pervežti atsakovo ir ieškovo, neįvykdžiusio įsipareigojimo pervežti krovinį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė kitokią taisyklę. Byloje buvo nustatyta, kad užsakovas (atsakovas) pasitelkė kitą asmenį, kuris pristatė krovinį į paskirties vietą ir sumokėjo jam užmokestį už pervežimą. Ginčo dalyviai nesutarė, ar užsakovo (atsakovo) išlaidos, kurias jis patyrė sumokėdamas užmokestį už krovinio pervežimą trečiajam asmeniui (kitam vežėjui), yra laikytinos užsakovo (atsakovo) nuostoliais, patirtais dėl vežėjo (ieškovo) sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo.

Byloje nustatyta, kad pavėluotą krovinio pristatymą tiesiogiai nulėmė vežėjui (ieškovui) perduoto užsakymo pagal vežimo sutartį neįvykdymas, dėl to vežėjas (ieškovas) tapo atsakingas dėl už krovinio pavėluotą pristatymą atsiradusius nuostolius. CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Šioje konvencijos nuostatoje išreikštas dėl objektyviai įvykusio pavėluoto krovinio pervežimo vežėjo atlygintinų nuostolių apribojimas užmokesčio už vežimą suma. Konvencijoje atskirai nėra išskirtas nuostolių atlyginimo reglamentavimas, kai vietoje sutarties neįvykdžiusio vežėjo pasitelkiamas kitas vežėjas, kuris nors ir pavėluotai, nei turėjo būti pirmojo vežėjo pristatytas krovinys, perveža krovinį, o jam užmokestį už pervežimą sumoka užsakymą perdavęs krovinio siuntėjas, kuris prašo pripažinti šį užmokestį nuostoliais, atsiradusiais dėl pirmojo vežėjo sutarties neįvykdymo. Dėl to, pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tokioje situacijoje, atitinkančioje nagrinėjamos bylos ginčo santykius, taikytina būtent nurodyta CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies taisyklė.

Taigi šiuo atveju Teismas konstatavo, kad užsakovo (atsakovo) paskesniam vežėjui sumokėtas užmokestis už vežimą yra pripažįstamas nuostoliais CMR konvencijos 23 straipsnio 5 punkto prasme. Teismas nustatė, kad užsakovas įrodė nuostolių dydį, kurį sudarė užmokestis už vežimą naujai pasitelktam vežėjui už krovinio pristatymą gavėjui.

Kalbant apie nuostolių atlyginimą dėl pavėlavimo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad CMR konvencijos 23 straipsnio taikymas yra neatsiejamas nuo konvencijos 30 straipsnio 3 punkto, kuris nurodo, kad kompensacijos dėl krovinio pristatymo termino viršijimo gali būti pareikalauta, jeigu per 21 dieną po to, kai krovinys buvo pristatytas ir perduotas gavėjui, buvo pateikta rašytinė pretenzija.

Aptardamas šią nuostatą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog CMR konvencijos 30 straipsnio 3 dalies prasme, esant užsakiusio krovinį pervežti asmens ir krovinio pervežimo tinkamai neatlikusio vežėjo ginčui, reikšminga yra tai, ar užsakęs krovinį pervežti ir patyręs nuostolių dėl krovinio netinkamo pervežimo asmuo nustatytu laiku pateikė pretenziją atsakingam asmeniui (vežėjui) dėl pavėluoto krovinio pristatymo, o ne tai, ar nesantis ginčo santykiuose krovinio siuntėjas pareiškė pretenziją kuriam nors iš vežimo santykių dalyvių, t. y. siuntėjo užsakymą gavusiam ir krovinį pervežti vežėjui užsakiusiam asmeniui ar vežėjui, ar jo pasirinktiems galutiniams vežėjams.

Tai reiškia, kad 21 dienos terminas yra taikomas tai pretenzijai, kurią vėžėjui reiškia krovinio pervežimą pas jį užsakęs asmuo, arba, kitaip tariant, tiesioginis siuntėjas vežėjo atžvilgiu. Šiam terminui visiškai jokios įtakos neturi tai, kada tretysis asmuo (pvz., siuntėjas, nurodytas CMR važtaraštyje) pateikė savo pretenziją, kuriam nors iš vežimo dalyvių, tarkime,  asmeniui, kuris vėliau užsakė krovinį pas vežėją, faktiškai vežusį krovinį.  Pavyzdžiui, UAB “A” užsakė krovinio pervežimą pas UAB “B”, o UAB “B” savo ruožtu užsakė krovinio pervežimą pas UAB “C”. UAB “C” netinkamai įvykdė sutartį, nes pavėlavo pristatyti krovinį. Šiuo atveju UAB “A” yra tiesioginis siuntėjas UAB “B” atžvilgiu, o UAB “B” tampa tiesioginiu siuntėju UAB “C” atžvilgiu. Taigi reiškiant pretenziją dėl krovinio pavėlavimo ir reikalaujant nuostolių, svarbu nustatyti, ar būtent UAB “B” pretenzija buvo pateikta nepraleidus 21 dienos termino.