Kalba
Rubrikos
Svarbu!
Tinklapyje pateikiama informacija yra bendro pobūdžio ir negali būti laikoma oficialia teisine konsultacija.

04 Vas Vežėjo atsakomybė už tyčia ar jai prilyginamais veiksmais padarytą žalą

CMR konvencija, nustatydama ypač griežtus elgesio standartus vežėjui, taip pat numato ir jo atsakomybės ribojimą. Konvencijos 23 ir 25 straipsniai numato, kad krovinio praradimo ar sugadinimo atvej nuostolių kompensacija negali viršyti 8,33 atsiskaitymo vieneto (SDR) už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, o krovinio pristatymo termino pažeidimo atveju vežėjo atsakomybės riba yra apibrėžiama vežimo sutarties šalių sutarta užmokesčio už krovinio pervežimą kaina. Šios Konvencijoje nustatytos vežėjo atsakomybės ribos jokiu būdu nereiškia, kad jis bus įpareigotas mokėti konkretų 8,33 atsiskaitymo vieneto dydį už kilogramą krovinio, ar kad visais atvejais pažeidęs krovinio pristatymo terminus vežėjas turės už tai atlyginti visą užmokesčio už vežimą sumą.

Vežėjas, sugadinęs ar praradęs jam vežti patikėtą krovinį, turi atlyginti krovinio vertę, kurią tas krovinys turėjo tuo metu ir toje vietoje, kurioje buvo priimtas vežti, o reikalavimus reiškiantis asmuo visuomet turi įrodyti patirtų nuostolių dydį. Įrodyti patirtus nuostolius visada privalu ir krovinio  vėlavimo pristatyti atveju. CMR konvencijos nustatytos vežėjo atsakomybės ribos yra maksimalus vežėjo privalomų kompensuoti nuostolių dydis, o reali krovinio vertė ar patirti nuostoliai nebūtinai sutaps ar sieks tą dydį.

Tačiau tokiu atsakomybės dydžio ribojimu vežėjas gali gintis ne visada. Pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktą vežėjas negali vadovautis Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Vežėjo atsakomybė nebus ribojama ir tuo atveju, kai sąmoningus ar prilyginamus tyčiai veiksmus, vykdydami jiems pavestas užduotis, atliks agentai ar kiti asmenys, kurių paslaugomis vežėjas naudojosi krovinio gabenimo metu.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog skirtingose valstybėse tyčiai prilyginami veiksmai yra suprantami skirtingai, tarptautinėje teismų praktikoje atvejai, kuomet sprendžiama, kas laikytina tyčiniais veiksmais, taip pat aiškinami skirtingai. Pavyzdžiui, Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas aiškindamas, kokie veiksmai turėtų būti suprantami, kaip prilyginami tyčiai, konstatavo, kad pagal Nyderlandų teisę sąvoka “prilyginami tyčiai veiksmai” (“default equivalent to wilful misconduct”) turi būti suprantami kaip veiksmai ar neveikimas, kurie kvalifikuojami kaip neapgalvotas elgesys, žinant, kad dėl jo greičiausiai bus padaryta žala. Teismas pažymėjo, kad vežėjo atsakomybės ribojimas, sutinkamai su CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatomis, gali būti netaikomas tik tada, kai veiksmai ar neveikimas buvo atlikti žinant, kad rizika žalai atsirasti yra daug didesnė nei rizika, kad ji neatsiras, bet į tai nebuvo atsižvelgta. Savo ruožtu Prancūzijos kasacinis teismas tyčiai prilyginamus veiksmus įvardijo kaip išskirtinio pavojingumo nerūpestingumą ar aplinkybes, besiribojančias su tyčia, kurios pasireiškia vežėjo, išimtinai atsakingo už savo veiksmus, prisiimtų sutartinių įsipareigojimų netinkamu vykdymu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje aiškindamas CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkte įtvirtintą nuostatą, yra konstatavęs, kad civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje, teismui sprendžiant dėl tyčiniams prilyginamų veiksmų sąvokos, didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas. Ir nors didelis neatsargumas tiesiogiai nevertinamas kaip tyčia atlikti veiksmai, tačiau teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi. Tai reiškia, kad taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktą vežėjo didelis neatsargumas, dėl kurio buvo patirti asmens, reiškiančio reikalavimus, nuostoliai, pagal bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams.

Remiantis Lietuvos teismų praktikta, galima išskirti atvejus, kada tikėtina, jog vežėjo atsakomybei už atsiradusią žalą gabenant krovinius tarptautiniais maršrutais nebus taikomas atsakomybės ribojimas. Tai tokie atvejai, kai žala kroviniui padaroma dėl eismo įvykio ir dėl jo yra kaltas vežėjo vairuotojas, kuris šiurkščiai pažeidžia kelių eismo taisykles; kai žala padaroma dėl to, kad transporto priemonė su kroviniu nakties metu paliekama nesaugomoje aikštelėje; kai nuostoliai atsiranda dėl to, kad kartu su kroviniu buvo gabenta kontrabanda; kai vežėjas pristato krovinį neįgaliotam jį priimti asmeniui, taip pažeisdamas jam pateiktas instrukcijas; kai žala padaroma dėl to, kad akivaizdžiai viršijamas transporto ašių apkrovos ar bendras leistinas svoris; taip pat kai vežėjas nepaisydamas akivaizdžių fizinių kliūčių kelyje (pvz., per žemo transporto priemonei kartu su puspriekabe pravažiuoti tilto) vis tiek bando pravežti krovinį tuo keliu; kai vežėjas palieka šaldytuvą su gabenimui perduotais greitai gendančiais produktais ir per tą laiką nekontroliuoja to šaldytuvo temperatūros.

Pareiga įrodyti vežėjo tyčią arba tyčiai prilygstantį neatsargumą pagal CMR konvencijos 29 straipsnį tenka asmeniui, kuris reiškia reikalavimus dėl žalos atlyginimo vežėjui. Ieškovas, norėdamas išvengti vežėjo atsakomybės ribojimo, turi įrodyti tyčinius ar jiems prilygintus vežėjo veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir vežėjo veiksmų.

Vežėjas, pripažintas žalą padaręs tyčia ar jai prilygstančiais neatsargiais veiksmais, netenka CMR konvencijos jam numatytų “privilegijų”. Tai reiškia, kad vežėjas nebegali remtis Konvencijoje numatytu jo atsakomybės ribojimu, taip pat tomis Konvencijos nuostatomis, kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei. Tokiu atveju iš vežėjo galėtų būti išieškomi visi patirti nuostoliai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą sudaro: turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad žalos, padarytos tyčia ar jai prilygstančiu neatsargumu, atveju, keičiasi ir terminas, per kurį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikšti vežėjui ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tyčios ar jai prilygstančių veiksmų sukeltos žalos atveju ieškinio senaties terminas, per kurį nukentėjęs asmuo gali apginti savo teises, vietoje 1 metų prailginamas iki 3 metų.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konvencijos 29 straipsniu, panaikinančiu vežėjo atsakomybės ribojimą, galima remtis tik tuo atveju, kai kaltas yra tik vienasmeniškai vežėjas. Jei būtų konstatuota, kad dėl atsiradusios žalos kaltas ne vienas vežėjas, bet ir siuntėjas ar gavėjas, Konvencijos 29 straipsnyje nustatyta taisyklė negalėtų būti taikoma.

Ši informacija negali būti laikoma teisine konsultacija ir naudojama individualiems teisiniams atvejams. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@versum.lt arba telefonu +370 5 2409715.