18 Lie Vežėjo civilinės atsakomybės pabaigos momentas

www.vezejugidas.lt

Kadangi vežėjas, priėmęs vežti krovinį, prisiima ir atsakomybę už jį, svarbu žinoti, kada baigiasi vežėjo civilinė atsakomybė. CMR konvencijos 13 straipsnis nustato, kad krovinys turi būti pristatytas į paskirties vietą, nurodytą važtaraštyje ir perduotas gavėjui pasirašytinai. Krovinio pristatymo vieta turi būti aiškiai nurodyta važtaraštyje. Konvencija taip pat suteikia teisę siuntėjui pakeisti pristatymo vietą, tačiau toks nurodymas pristatyti krovinį į kitą vietą nei nurodyta važtaraštyje turi būti aiškus ir tikslus.

Analizuojant CMR konvencijos nuostatas matyti, kad krovinio perdavimas vykdomas dviem etapais: 1) krovinys pristatomas į paskirties vietą ir 2) krovinio kontrolė perduodama teisę jį gauti turinčiam asmeniui, t. y. nurodytam gavėjui, šiam pasirašant. Taigi krovinys laikomas perduotu, kai vežėjas perduoda krovinio globą ir kontrolę tinkamam asmeniui (nurodytam gavėjui) tinkamoje vietoje.

Krovinio pristatymas ne į CMR važtaraštyje aiškiai nurodytą vietą nelaikomas krovinio pristatymu į paskirties vietą. Išimtis yra tik privalomų valstybinės valdžios institucijų nurodymų vykdymas. Pavyzdžiui, muitinės pareigūnų nurodymu krovinį gali būti liepta pristatyti kitoje, nei nurodyta važtaraštyje, vietoje. Už tokių nurodymų nevykdymą Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra numatyta administracinė atsakomybė. Todėl, jei vežėjas įrodys, kad jis pakeitė maršrutą dėl privalomų muitinės pareigūnų nurodymų vykdymo, tai nebus laikoma netinkamu siuntėjo instrukcijų vykdymu, nes CMR konvencijos 12 straipsnio 5 punkto b papunktis nustato, kad kroviniu disponuojančio asmens instrukcijų vykdymas vežėjui turi būti įmanomas.

Galimi tokie atvejai, kai krovinio paskirties vieta nėra aiškiai nurodyta važtaraštyje, arba, kai krovinio gavėjas atsisako priimti krovinį. Tokiais atvejais krovinys lieka vežėjo kontrolėje, todėl ir jo atsakomybė už krovinį išlieka. Esant tokioms aplinkybėms, CMR konvencijos nuostatos suponuoja vežėjui pareigą kreiptis į siuntėją dėl atitinkamų nurodymų, koks turėtų būti tolimesnis jo elgesys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vežėjas turi besąlygiškai paklusti kroviniu disponuojančio asmens instrukcijoms, o jų negavęs, arba jų negavęs per protingą laiko tarpą, arba jei tokių instrukcijų negali įvykdyti, turi teisę iškrauti krovinį savo nuožiūra ir po tokio iškrovimo krovinio pervežimas laikomas baigtu, tačiau tokiu atveju vežėjas prisiima pareigą saugoti krovinį. Tokią pareigą vežėjas gali patikėti ir trečiajam asmeniui, bet atsako už trečiojo asmens veiksmus. Vežimas bus laikomas baigtu ir atsakomybė už krovinį vežėjui kils jau pagal nacionalinės teisės nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, kad krovinio perdavimas vykdomas dviem etapais, krovinio pristatymas į paskirties vietą dar nelaikomas krovinio perdavimu ir vežėjo atsakomybės už jį pabaiga. Kaip minėta, tam, kad krovinys būtų laikomas perduotu, jis turi būti perduotas gavėjui, pastarajam pasirašant važtaraštyje apie krovinio gavimą. Tik asmeniui, turinčiam teisę gauti krovinį, pasirašius važtaraštyje, vežėjas laikomas nebeatsakingu už krovinio priežiūrą ir saugumą.

Krovinio perdavimas yra dvipusis veiksmas, kurį sąlygoja abiejų šalių valia: vežėjo valia perduoti pristatytą krovinį gavėjui ir gavėjo valia priimti krovinį faktiškai valdyti. Taigi krovinys turi būti ne tik pristatytas į paskirties vietą, bet ir gavėjo laisva valia priimtas valdyti. Krovinio priėmimas valdyti laisva valia turėtų būti suprantamas, kaip krovinio iškrovimas, kai jį iškrauna gavėjas su tikslu tą krovinį perimti savo dispozicijon, o ne kitais tikslais. Tarkime, jei gavėjas skubiai iškraus krovinį, kilus gaisrui, prekėms pradėjus gesti ar dėl kitų priežasčių, tai dar nereikš, kad jis išreiškė valią perimti krovinį į savo valdymą.

Dar viena sąlyga, kuri turi būti įvykdyta tam, kad krovinys būtų laikomas tinkamai perduotu, yra jo perdavimas tinkamam asmeniui. Tai reiškia, kad krovinys turi būti perduotas važtaraštyje nurodytam gavėjui. Jeigu krovinys bus perduotas netinkamam asmeniui, t. y. asmeniui, kuris neturėjo teisės jį gauti, krovinys bus laikomas nepristatytu, ir vežėjui gali būti reiškiamas ieškinys dėl krovinio praradimo.

Gavėjo parašu važtaraštyje, yra patvirtinama, kad krovinys buvo pristatytas į krovinio paskirties vietą ir gavėjas gavo krovinį. Kadangi CMR konvencijos 13 straipsnyje nustatyta, kad gavėjas būtent parašu patvirtina krovinio gavimą, galima daryti išvadą, kad nėra privalomas važtaraštyje krovinio gavėjo antspaudo buvimas. Šios nuostatos yra reikšmingos todėl, kad nesant gavėjo parašo važtaraštyje, vežėjui tenka įrodinėjimo našta, jog krovinys buvo perduotas, vežimo sutartis įvykdyta tinkamai, o tai sąlygoja vežėjo atsakomybės už krovinį pasibaigimą.

Darytina išvada, kad krovinio perdavimas teisine prasme nesutampa su krovinio pristatymu į važtaraštyje nurodytą vietą ir jo faktiniu iškrovimu, nes būtina nustatyti krovinio gavėjo laisvą valią priimti krovinį valdyti ir gauti parašą važtaraštyje. Tik nuo šio momento vežėjo atsakomybė už krovinio priežiūrą ir saugumą laikoma pasibaigusia.

Tuo atveju, jei nėra gaunami siuntėjo nurodymai, vežėjas grąžina krovinį siuntėjui arba gali priimti krovinį laikinai saugoti siuntėjo sąskaita. Pabrėžtina, kad tokiu atveju vežimas laikomas baigtu ir vežėjas nebeatsako už krovinį pagal CMR konvencijos nuostatas, bet atsako už krovinį kaip saugotojas pagal nacionalinę teisę.