07 Kov Ar PVM sąskaitos-faktūros užtenka nustatant šalių sutartinius santykius?

Verslininkai vis dar dažnai, parduodami savo prekes ar teikdami paslaugas, su klientais sudaro žodines sutartis ir įformina jas vieninteliu dokumentu – PVM sąskaita-faktūra. Tokia praktika, be abejo, yra teisėta ir galima, tačiau kilus ginčui gali būti labai sunku įrodyti konkrečias sutarties sudarymo, vykdymo, šalių atsakomybės (baudų, delspinigių) ir kitas sąlygas.

Tokią nuomonę yra suformavusi teismų praktika, pagal kurią vien PVM sąskaitos-faktūros išrašymo neužtenka pagrįsti sutarties turiniui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog PVM sąskaitos-faktūros gali būti laikomos sutartinius santykius patvirtinančiais dokumentais, tačiau siekiant nustatyti atsiskaitymo už prekes tvarką ir kitas šalių sutarties turinį patvirtinančias aplinkybes, PVM sąskaitų-faktūrų neužtenka. Be to, pasak Teismo, sprendžiant, kokia tvarka ir terminais skolininkas turėjo atsiskaityti su kreditoriumi už gautas prekes, taip pat ar šiuo konkrečiu atveju skolininkas turi apmokėti kreditoriaus pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, reikia vertinti ne tik kreditoriaus pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, bet ir nustatyti kitas reikšmingas aplinkybes, kurios leistų įvertinti ginčo šalių sutartinių santykių atsiradimo aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas aplinkybes.

Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita-faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Byloje buvo pripažinta, kad PVM sąskaitos-faktūros laikytinos ieškovo vienašališkai išrašytais dokumentais, mokėjimo terminai jose – taip pat nustatytais vienašališkai, todėl negalima traktuoti, kad šalis turi prievolę atsiskaityti už prekes jai išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytais terminais.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teigimu, PVM sąskaita–faktūra, esanti vieninteliu reikalavimą pagrindžiančiu įrodymu, pati savaime neįrodo sutartinių santykių tarp šalių buvimo vien dėl tos priežasties, kad dvišaliai sutarčiai sudaryti būtina išreikšta abiejų sutarties šalių valia, tuo tarpu PVM sąskaitos–faktūros išrašymas yra vienašalis aktas, sukuriantis šį mokestinį dokumentą išrašiusiam asmeniui prievolę sumokėti nustatyto dydžio mokestį valstybei (PVM), tačiau vien šio dokumento pagrindu civiliniai teisiniai santykiai tarp šalių neatsiranda.

Atsižvelgiant į šią teismų praktiką, galima daryti išvadą, jog PVM sąskaita-faktūra galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio ir turinio, įskaitant mokėjimo ir atsiskaitymo tvarkos, terminų ir kitų sąlygų. Be to, PVM sąskaitoje-faktūroje negalima numatyti nei baudų, nei delspinigių, nes netesybos gali būti nustatomos tik įstatymu, sutartimi ar teismo sprendimu (Civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teisiniu požiūriu PVM sąskaita-faktūra negali būti savaime prilyginama civilinei sutarčiai ir negali šalių įpareigoti kaip sutartis, t. y. šalims ji neturi įstatymo galios (Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis).