17 Bir Sutartinių baudų taikymas ir naudojimas

Tarkime, kad šalys A ir B, siekdamos apsaugoti savo interesus, tarpusavio santykius nusprendė įforminti rašytinėje sutartyje. Neabejotina, kad be kitų esminių sutarties sąlygų, šalys numatys ir netesybas, kurios į sutartis įrašomos, visų pirma, siekiant sumažinti išlaidas, susijusias su bylinėjimusi (ypač išlaidas įrodinėjant nuostolių dydį) bei, antra, siekiant nuspėti bei valdyti padarinius, jei sutartis būtų pažeista.

Netesybų sąvoka yra pateikiama Civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodant, kad tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Praktikoje susitarimas dėl delspinigių yra žymiai dažnesnis nei netesybų baudos forma nustatymas sutartyje, todėl pravartu išsiaiškinti šios netesybų formos ypatumus tam, kad šalis galėtų tinkamai įvertinti ir pasirinkti, kokiu būdu, esant sutarties pažeidimui, bus geriausiai apginti pastarosios šalies interesai. Be kita ko, svarbu aptarti, ką, siekdama išvengti nesąžiningų sutarties sąlygų, apie šią netesybų formą turi žinoti šalis, sudaranti sutartį prisijungimo būdu.

Bauda paprastai yra vienkartinė, t. y. ji sumokama vieną kartą. Ši netesybų forma sutartyje yra nustatoma konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės procentu. Šalims šiuo atveju telieka pasirinkti, kuris būdas joms yra priimtinesnis. Pavyzdžiui, tiekimo sutartyje numatoma, kad už prekės ženklinimo pažeidimą šalis A privalo sumokėti 100 Lt baudą arba už netinkamos kokybės prekės patiekimą šalis B privalo sumokėti 15 procentų šios prekės vertės baudą. Taigi, kaip matyti iš pavyzdžio, šalims susitarus dėl baudos, iš karto apibrėžiamas tikslus ir užtikrintas potencialių nuostolių dydis, be to, nuostolių atlyginimas tokiu atveju nėra siejamas su terminu, kaip būtų šalims sutartyje numačius delspinigius.

Turint omenyje tai, kad bauda, kaip netesybų forma, yra konkreti, vienkartinio pobūdžio suma, mokama prievolės pažeidimo atveju, kreditoriui reikalaujant skolininko atsakomybės baudos forma aktualūs tik sutartinės skolininko atsakomybės atsiradimo pagrindas ir baudos pareikalavimo momentas.

Kalbant apie baudos atsiradimo pagrindą pažymėtina, kad netesybos pagal įstatymą yra dvejopos: pagal Civilinio kodekso 6.70 straipsnio 1 dalį netesybos yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, pagal Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalį – viena iš civilinės atsakomybės formų, todėl bauda gali būti nustatoma ne tik už sutarties įvykdymo termino praleidimą, bet ir už kitaip, ne sutarties įvykdymo termino praleidimu, pasireiškusį sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pavyzdžiui, vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad tarp televizijos ir prodiuserio buvo sudaryta sutartis, kurioje įtvirtinta nuostata, jog prodiuseris turi garantuoti, kad vienerius metus laiko nuo laidų pirmosios transliacijos dienos nebus programų vedėju kitose televizijos stotyse be televizijos raštiško sutikimo. Pažeidusiam šią sąlygą prodiuseriui nustatyta 50 000 Lt dydžio bauda. Kasacinis teismas išaiškino, kad įsipareigojimas dėl baudos mokėjimo pažeidus vieną iš sutarties nuostatų, reiškia, jog šalys susitarė dėl netesybų, tai atitinka Civilinio kodekso 6.71 straipsnio nuostatas, kad už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą gali būti nustatytas ir nuostolių atlyginimas, ir netesybos (bauda, delspinigiai), todėl toks susitarimas neprieštarauja prievolių teisės nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2002).

Taip pat kyla klausimas, kada sutartį pažeidusiai šaliai kils pareiga sumokėti baudą nukentėjusiajai šaliai, t. y. koks yra baudos pareikalavimo momentas. Pažymėtina, kad remiantis Civilinio kodekso 6.71 straipsnio nuostata, netesybos yra mokamos nuo tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai. Tačiau šio straipsnio nuostata tiesiogiai nenurodo, nuo kurio momento šalis laikoma pažeidusi prievolę, todėl sutarties šalims suteikta teisė susitarti dėl sutartinių netesybų mokėjimo pradžios, t. y., skolininko pareiga sumokėti netesybas gali būti siejama tiek su sutarties pažeidimo momentu, tiek su sutartimi nustatytu momentu. Taigi šalims svarbu nustatyti ne tik baudos dydį, bet ir momentą, kuris nurodytų, kada nukentėjusi šalis įgyja reikalavimo teisę į baudą.

Šalių sutartimi nustatytos netesybos ir palūkanos siejamos su sutarties laisvės principu, tačiau šalių susitarimas nustatant baudos dydį vis dėlto turėtų atitikti bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei potencialių nuostolių dydį. Civilinio kodekso 6.156 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Vadinasi, sutarties laisvė nustatant baudos dydį nėra absoliuti, nes egzistuoja tam tikros ribos, kurias nustato imperatyvios teisės normos, t. y. šalys negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurias draudžia imperatyvios teisės normos, taip pat kurios prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Kalbant apie baudos dydį labai svarbu paminėti ir faktą, kad galiojančiame Civiliniame kodekse baudinių netesybų nėra numatyta ir netesybomis siekiama tik kompensuoti nukentėjusios šalies nuostolius (restitutio in integrum principas), tačiau jos negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2005).

Kita vertus, svarbus aspektas yra faktas, kad teismai nėra linkę kištis į šalių sutartinius santykius bei naudotis suteikta diskrecija mažinti netesybų dydį, ir, jei viena šalis mano, kad baudos dydis susitariant buvo numatytas per didelis, neatitinkantis realių nuostolių, teismas dažnu atveju atsisako tokią baudą sumažinti. Lietuvos Aukščiausiaisis Teismas yra nurodęs, kad sutartyje nustatytos netesybos negali būti mažinamos iki ieškovo įrodytų realių nuostolių dydžio, t. y., kad sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Šie sutartinių netesybų ypatumai neleidžia jų mažinti iki kreditoriaus įrodytų nuostolių dydžio, nes tokiu būdu būtų paneigtas sutarčių laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007).

Štai Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėta civilinė byla, kurioje teismas pasisakė, kad atsakovas, kaip verslo subjektas, turi prisiimti neigiamų padarinių atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa apsunkintas ne dėl nuo pačios įmonės priklausančių priežasčių. Sutartis sudaryta laisva valia, bendrovė įvertindama visus rizikos faktorius savo nuožiūra sau nustatė 500 Lt netesybas (baudą) už kiekvieną uždelstą savaitę, tuo pačiu pripažindama, jog tokio dydžio netesybos nėra nepagrįstai didelės (Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-691-345/2008).

Kitoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismas, taip pat atsisakydamas sumažinti baudos dydį, nurodė, kad netesybų (baudos) apskaičiavimo mechanizmas buvo nustatytas susitarus dviem ūkio subjektams – verslo partneriams, ir nėra duomenų apie ieškovo priklausomumą nuo atsakovo, ar kad ieškovas buvo ekonomiškai silpnesnė, nepatyrusi ar neinformuota šalis (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-350-340/2012). Šiuo klausimu taip pat būtina pažymėti, kad, remiantis teismų praktika, teismai šalių sutartimi pasirinkto netesybų dydžio vertinimą atlieka individuliai kiekvienoje konkrečioje byloje. Todėl tik priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to, net ir siekiant šiame straipsnyje nurodyti tam tikras gaires tinkamam baudos dydžiui, tai nėra objektyviai įmanoma, nes ir teismų praktikoje pažymima, kad nėra ir negali būti pateikiamas vienas konkretus dydis, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti keičiamos arba tiksliau – mažinamos. Vis dėlto pagal Civilinio kodekso 6.73 straipsnio 2 dalį yra nustatyta žemiausioji netesybų mažinimo riba – jos neturi būti mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Sutartimi nustatytos netesybos yra skirtos nuostoliams atlyginti, todėl jų tikslas – kompensavimas, ir tai yra civilinės atsakomybės forma. Priteisiant sutartines netesybas taikoma civilinė atsakomybė, kurios vienas iš principų – visiškas nuostolių atlyginimas. Taigi, kai susitariančios šalys yra du lygūs verslo subjektai, jos turi prisiimti riziką už laisva valia nustatomos baudos dydį sutartyje, todėl baudos dydžiui bei jos dydžio pagrįstumui susitarime turi būti skiriamas ypač didelis dėmesys.

Kalbant apie baudos įforminimą sutartyje, be abejonės, šalys turėtų įrašyti sąlygą, kurioje numato baudą ir jos mokėjimo pagrindus. Kaip ir nurodoma Civilinio kodekso 6.72 straipsnyje, šalių susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis, tačiau, kita vertus, šios formos nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančio, o tik atima teisę iš šalių, kilus ginčui, remtis liudytojų parodymais įrodant šį faktą (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalis). Nors įstatymas ir nereikalauja privalomos rašytinės formos susitarimui dėl baudos, nukentėjusiai šaliai tokiu atveju tektų pareiga įrodyti buvus tokį susitarimą, kas apsunkintų galimybę gauti greitą patirtų nuostolių atlyginimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad kreipiantis į teismą dėl baudos priteisimo, nėra taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Baudos, kaip ir delspinigių, išieškojimo teismine tvarka atveju reikalavimui dėl netesybų priteisimo pareikšti taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitas svarbus aspektas yra tai, kad dažnai sutartį prisijungimo būdu sudaranti šalis nežino, į ką sutartyje būtina atkreipti dėmesį, kad bauda nebūtų numatyta nepagrįstai bei kad nepažeistų silpnesnės šalies teisių.

Pavyzdžiui, praktikoje nuolat sudaromos abonentinės telefono ryšio paslaugų teikimo sutartys, kurios dažnai pasirašomos su jas papildančiomis lojalumo sutartimis, į pastarąsias įtraukiant baudą už pirmalaikį sutarties nutraukimą. Šiuo atveju kyla klausimas, ar vartotojas, dėl asmeninių priežasčių nusprendęs sutartį nutraukti anksčiau laiko, iš tikrųjų privalo šią baudą mokėti ir, ar toks susitarimas dėl baudos, kaip netesybų formos, galimas? Lietuvos Aukčiausiajame Teisme buvo nagrinėta civilinė byla, kurioje atsakovas (vartotojas) pažeidė sutartinį įsipareigojimą naudotis paslaugomis ne trumpiau kaip iki 2011 m. balandžio 1 d. ir savo iniciatyva nutraukė sutartį anksčiau laiko, todėl ieškovas (paslaugų tiekėjas) pagal lojalumo sutartį apskaičiavo baudą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo atveju pažymėjo, kad paslaugų sutartyje negali būti nustatytos sąlygos, ribojančios paslaugų gavėjo teises, įtvirtintas įstatyme (tarp jų – teisę vienašališkai nutraukti sutartį), ar sunkinančios šių teisių įgyvendinimą. Įstatyme nustatyta teisė reikalauti atlyginti tik tiesioginius nuostolius, o ieškovas reikalauja priteisti netiesioginius nuostolius – negautas pajamas, kurias būtų gavęs, jei atsakovas būtų vykdęs sutartį joje sulygtomis sąlygomis, todėl bauda buvo skaičiuota nepagrįstai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje bvyloje Nr. 3K-3-476/2013). Taigi, esant minėto pobūdžio susitarimams, sutartį pažeidusiai šaliai negali būti numatyta pareiga mokėti baudą, o toks susitarimas dėl baudos prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms.

Kita situacija – finansinių paslaugų vartojimo sutarčių sudarymas. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nurodo, kad atliekant paskolos sutarčių nuostatų monitoringą, viena iš nesąžiningų sąlygų yra susijusi su netesybų (baudos) mokėjimu. Pavyzdžiui, jei šalis sutartyje pastebi nuostatą, kad „bankas turi teisę pareikalauti iš kredito gavėjo sumokėti 200 (dviejų šimtų) litų dydžio baudą už kiekvieną iš pažeidimų atskirai <…>“, tokiu atveju šį baudos nustatymo atvejį šalis turėtų vertinti kaip nesąžiningą. Atkreiptinas dėmesys, kad vartotojas, vertindamas, ar sutartyje pagrįstai numatyta bauda, sutarties nuostatą turėtų vertinti pagal Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintus sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus bei žiūrėti, ar sutarties sąlygos nenustato neproporcingai didelės vartotojo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą ar netinkamą vykdymą.

Taigi, įvertinant aukščiau nurodytus atvejus, galima teigti, kad šalis baudą, kaip netesybų formą, turėtų vertinti ypač atidžiai ir, visų pirma, išsiaiškinti, ar toks susitarimas galimas bei nepriešarauja imperatyvioms įstatymo normoms.