Kalba
Rubrikos
Svarbu!
Tinklapyje pateikiama informacija yra bendro pobūdžio ir negali būti laikoma oficialia teisine konsultacija.

15 Geg Tyčinis bankrotas – kaip apsiginti kreditoriui?

Įmonių bankroto įstatyme tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę arba sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises arba teisėtus interesus. Įstatyme pateikiant tyčinio bankroto definiciją akcentuojamas kreditoriaus teisių pažeidimas, todėl kyla klausimas, kokia procedūra kreditorius, žinantis ar pagrįstai manantis, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, gali apsiginti ir įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą.

Jei skolininko (įmonės) bankrotas dar nebuvo pripažintas tyčiniu, tačiau dėl tam tikrų reikšmingų faktų galima pozicija, kad įmonės privedimas prie bankroto buvo neteisėtų veiksmų padarinys, pirmiausia kreditorius įgyvendina Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintą teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

Prieš kreipiantis į teismą, kreditoriui, kurio reikalavimai bankroto byloje buvo patvirtinti, svarbu atsižvelgti į tai, kokios įstatyme numatytos aplinkybės gali lemti kreditoriaus pagrįstą manymą, kad bankrotas buvo tyčinis, ir, ar tai sutampa su jo turimais duomenimis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama jos nemokumo. Atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartiscivilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).

Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse pagal tokią teismų praktikos poziciją buvo įtvirtinti požymiai ir prezumpcijos, suponuojančios galimybę įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kaip alternatyvius požymius įstatymų leidėjas įvardijo valdymo organų netinkamą pareigų vykdymą, nenaudingų ir nuostolingų sandorių įmonei sudarymą,turto pardavimą mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, sąmoningą kreditorių išieškojimo galimybių apribojimą bei apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taip pat, kaip įstatyminės prezumpcijos konstatuoti tyčinį bankrotą, buvo nurodyti veiklos bei turto perkėlimo į kitą įmonę ir atsiskaitymo eiliškumo pažeidimai. Atkreiptinas dėmesys, kad,jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didino įmonės įsipareigojimus, pavyzdžiui, sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto, tačiau aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo nemoki, savaime nereiškia tyčinio bankroto, juo labiau, kad ir pablogėjus finansinei padėčiai, įmonė dar kelerius metus gali vykdyti ūkinę komercinę veiklą.

Bankroto bylą nagrinėjantis teismas įmonės bankrotą gali pripažinti tyčiniu, jeigu, įvertinęs įmonės valdymo organų veiksmų visumą, nustato požymius, kurie leistų spręsti, jog sąmoningais sprendimais yra perleistas, iššvaistytas, sunaikintas ar sugadintas turtas ir dėl tokių veiksmų įmonė gavo žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali vertė, jog esant ir taip blogai bendrovės ūkinei – finansinei padėčiai, kuri galėjo susidaryti dėl pokyčių rinkoje ar kitais atvejais, bendrovės veikla apskritai nebuvo organizuota ar buvo organizuota taip, kad pablogino galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais, sukėlė nemokumą ir bankrotą. Svarbiausias aspektas yra tas, kad bendrovės vadovai, būdami pakankamai išsilavinę ir turintys tokios veiklos organizavimo patirtį, ne tik nevykdo Akcinių bendrovių įstatymo normose bei bendrovės įstatuose suformuluotų prievolių, bet ir veikia priešingai bendrovės interesams.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl tyčinio bankroto instituto taikymo nurodoma, kad teismams sprendžiant ginčus tyčinio bankroto bylose taip pat yra svarbu atkreipti dėmesį ir į užsienio šalių teisinėse sistemose bei teismų praktikoje taikomą verslo sprendimo taisyklę, pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis (a widened scope of business judgement). Tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo ar lojalumo trūkumų. Lietuvos teisinėje sistemoje verslo sprendimo taisyklės taikymas šiuo atveju yra aktualus ta prasme, kad įstatymų leidėjas yra praplėtęs įmonės vadovo atsakomybės taikymo ribas. Todėl siekiant, kad nebūtų slopinama įmonės vadovų protinga verslo rizika, teismas visuomet įvertina, jog versle nebūna absoliučiai visi sandoriai tik pelningi, dažniausiai egzistuoja tam tikra rizika, kad numatytas sandoris, vykdomas projektas gali būti ir nesėkmingas. Tokiu atveju yra analizuojami atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmai, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013).

Taigi, jei kreditorių ar bankroto administratoriaus apie įmonę pateikta informacija atitinka įstatyme įtvirtintus kriterijus, nepažeidžia minėtos verslo sprendimo taisyklės bei pagrindžia kreditoriaus prašymą, bankroto bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu.

Įsiteisėjus teismo nutarčiai, įmonės bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Atkreiptinas dėmesys, kad kreditorių interesams ginti bet kokio, ne tik pripažinto tyčiniu, įmonės bankroto atveju administratorius turi patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo, ir reikšti ieškinius teisme dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, jeigu jie yra priešingi įmonės veiklos tikslams arba galėjo turėti įtakos tam, jog įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Nustačius tyčinį bankrotą, pareiškus ieškinį teisme dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pripažinus sandorį negaliojančiu, gali būti taikoma restitucija: viena šalis grąžina kitai visa, ką yra gavusi pagal sandorį. Bankrutuojančiai įmonei aktualu, kad sandorį pripažinus negaliojančiu, ji įgyja teisę susigrąžinti pagal sandorį perduotą turtą, lėšas, neprivalo vykdyti tam tikrų įsipareigojimų, todėl atsiranda papildomų lėšų kreditorių reikalavimams tenkinti.

Jei vis dėlto kreditoriaus reikalavimas bankrutuojančiai įmonei nebuvo patenkintas arba patenkintas ne iki galo, kreditorius gali reikalauti žalos atlyginimo. Įmonių bankroto įstatymo 7 dalyje numatyta, kad likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui prievolės turi atlyginti asmenys, dėl kurių veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šių asmenų veikimo ar neveikimo.Civilinio kodekso 2.87 straipsnio 2 dalis numato, kad juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo. Šiuo atveju taip pat aktualus Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalies taikymas, kuriame pabrėžiama, kad, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

Praktikoje pažymima, kad pagal Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalį pripažįstama papildoma atsakomybė juridinio amens dalyviams tam, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui. Tokių nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę.Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė kreditoriams gali būti konstatuota nustačius tokias atsakomybės sąlygas: nesąžiningus veiksmus, kreditoriams padarytą žalą ir priežastinį ryšį, t. y. aplinkybes, patvirtinančias, kad juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių tretiesiems asmenims ir šis negalėjimas yra atsiradęs būtent dėl jo dalyvio nesąžiningų veiksmų, onustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Praktikoje, vertinant kreditorių reikalavimų pagrįstumą, pakanka konstatuoti, jog sandoris nesąžiningas, neanalizuojant sandorio teisėtumo klausimo, nes nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę. Aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, kreditorius turi įrodyti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nurodytas Civilinio proceso kodekso 12, 178 straipsniuose. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nustačius nesąžiningus bendrovės vadovo veiksmus, kurie atitinka ir Įmonių bankroto įstatyme įvardytus požymius, turėtų būti konstatuotina ne tik jo atsakomybė pagal CK 2.50 str. 3 d., bet ir bendro pobūdžio pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, pažeidimas. Teismas turėtų minėtą pažeidimą vertinti kaip generalinį deliktą (CK 1.5 str. 1 d., 6.263 str. 1, 2 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad tais atvejais, kai teismas pripažįsta įmonės bankrotą tyčiniu, kartu keliamas Baudžiamojo kodekso 209 straipsnio taikymo klausimas. Šiuo atveju gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamo bankroto. Pagal minėtą straipsnį tas, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų. Praktikoje šiuo klausimu pasisakoma, kad, kai juridinio asmens dalyvio veiksmai nuosprendžiu pripažinti nusikalstamais ir lėmusiais įmonės negalėjimą įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tai šie juridinio asmens valdymo organo nariai atsako prieš trečiuosius asmenis pagal juridinio asmens prievoles savo turtu solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Taigi, kuomet juridinio asmens dalyvio kaltė yra pripažinta baudžiamojoje byloje, kreditoriui atskirai jo veiksmų neteisėtumo įrodinėti nereikia.

Kaip įgyvendinti šią reikalavimo teisę į žalą padariusius asmenis? Kreditorius, atsakovais nurodydamas asmenis, dėl kurių tyčinės veikos ir kilo reikalavimas, Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Tokiu atveju teismas, įvertinęs reikalavimų apimtį ir pagrįstumą, priteisia kreditoriui žalos atlyginimą, nes šiuo atveju pagrindas taikyti atsakomybę juridinio asmens dalyviams būtų jų nesąžiningi veiksmai, nustatyti įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl bankroto pripažinimo tyčiniu arba teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.

Taigi, siekiant apsaugoti įmonės kreditorių teises ir interesus įmonės tyčinio bankroto atveju, Lietuvos teisinėje sistemoje buvo sukurta apsauga kreditoriams, kuria pasinaudojus kreditorius gali apginti savo reikalavimus prašydamas teismo pripažinti bankrotą tyčiniu bei reikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo neteisėtai bendrovės atžvilgiu veikusiems asmenims.

Ši informacija negali būti laikoma teisine konsultacija ir naudojama individualiems teisiniams atvejams. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@versum.lt arba telefonu +370 5 2409715.