30 Geg Įmonės kolektyvinė sutartis: kodėl verta ją sudaryti? (1 dalis)

Kolektyvinė sutartis yra efektyvus instrumentas darbuotojų ir darbdavių tarpusavio darbo bei su juo susijusiems santykiams reguliuoti. Vis dėlto Lietuvoje, skirtingai nei užsienio valstybėse, kolektyvinės sutartys vis dar nėra tokios populiarios, kokios galėtų būti. Tokio nepopuliarumo priežastis dažniausiai būna tai, jog tiek darbuotojai, tiek darbdaviai neįsigilina į kolektyvinės sutarties teikiamus privalumus, ne iki galo suvokia jos paskirtį. Be to, neretai kolektyvinė sutartis apibūdinama tik kaip darbuotojui naudingas susitarimas, kuris darbdaviui sukuria vien pareigas, o teisių jam suteikia minimaliai.

Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK) kolektyvines sutartis išskiria į du lygmenis: įmonės lygiu sudaromas kolektyvines sutartis ir sutartis, sudaromas aukštesniu nei įmonės lygiu, t. y. nacionalines, šakos bei teritorines kolektyvines sutartis. Įmonės kolektyvinė sutartis yra viena iš efektyviausių tokio pobūdžio sutarčių, nes jos sudarymo procedūra yra paprastesnė palyginti su aukštesnio lygmens sutartimis, ji leidžia suderinti darbuotojų ir darbdavių tarpusavio interesus, atsižvelgiant į konkrečios įmonės specifiką, jos vykdomą veiklą.

Įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinė sutartis gali būti sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose, organizacijose, o, esant tam tikroms sąlygoms, net ir įmonės filialuose, atstovybėse ir struktūriniuose padaliniuose. Taigi kiekviena įmonė gali sudaryti kolektyvinę sutartį ir pasinaudoti jos teikiamais pranašumais.

Kaip sudaroma įmonės kolektyvinė sutartis?

Įmonės kolektyvinė sutartis visuomet sudaroma derybų keliu. Tai labai svarbus aspektas, kuris užtikrina abiejų sutarties šalių lygybę ir vienodą galimybę teikti savo pasiūlymus, sąlygas ar reikalavimus, kuriuos šalis norėtų įtraukti į kolektyvinę sutartį. Todėl derybų procese nei darbuotojai, nei darbdavys nėra dominuojanti šalis, galinti primesti savo valią kitai šaliai.

Kolektyvinės derybos iš esmės vyksta laisvai, tačiau DK nustato privalomą pageidaujančios derėtis šalies pareigą prisistatyti kitai derybų šaliai. Šis prisistatymas turi būti raštiškas ir jame nurodoma, dėl ko šaukiamos derybos, formuluojami pasiūlymai arba reikalavimai. Taip pat svarbu susitarti dėl derybų pradžios. Jei tai nepadaroma, derybos turi būti sušaukiamos per dvi savaites po to, kai antroji šalis gavo prisistatymą deryboms. Be abejo, derybos turi būti sąžiningos ir nevilkinamos. Pažymėtina, kad kolektyvinių derybų vedimas neįpareigoja sudaryti kolektyvinės sutarties. Kolektyvinė sutartis yra sėkmingų kolektyvinių derybų rezultatas, tačiau šalims nepasiekus bendro sutarimo, surašomas nesutarimų protokolas ir sprendžiama, ar pradėti kolektyvines derybas iš naujo, ar jas nutraukti. Taigi įmonės kolektyvinė sutartis yra toks susitarimas, kuris atspindi abiejų darbo teisinių santykių subjektų – darbuotojų ir darbdavio – interesus ir valią.

Įmonės kolektyvinės sutarties sudarymo tvarką detaliau reglamentuoja DK 62 straipsnis. Įmonės kolektyvinės sutarties projektui rengti šalys lygiais pagrindais sudaro komisiją. Komisijos sudėtis nurodoma šalių susitarimo protokole, kuriame taip pat aptariamas informacijos pateikimas, sutarties projekto rengimo tvarka, terminai ir kiti klausimai. Tokio protokolo pasirašymo data yra laikoma kolektyvinių derybų pradžia. Svarbu paminėti, kad visais atvejais šalių suderintas įmonės kolektyvinės sutarties projektas turi būti teikiamas svarstyti darbuotojų susirinkimui (konferencijai), nuo kurio sprendimo priklauso tolimesnis sutarties likimas. Tai yra tam tikras saugiklis, kuris padeda užtikrinti tai, jog įmonės kolektyvinė sutartis yra tinkama daugumai įmonės darbuotojų, o ne tik keliems asmenims, rengusiems sutarties projektą.

Įmonės kolektyvinė sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, jei kitaip nenustatyta pačioje sutartyje, ir galioja iki joje nurodyto termino arba naujos sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad įmonės kolektyvinė sutartis nenustoja galiojusi net ir tais atvejais, kai darbdavys, kuris pasirašė sutartį, perduoda įmonę ar jos dalį naujam darbdaviui, nebuvusiam sutarties šalimi. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog įmonės kolektyvinė sutartis yra laikoma vietiniu (lokaliniu) norminiu teisės aktu, kuris yra taikomas visiems įmonės darbuotojams, nepaisant to, ar jie dalyvavo sudarant kolektyvinę sutartį, taip pat ir tiems darbuotojams, kurie įmonėje pradėjo dirbti po kolektyvinės sutarties įsigaliojimo.

Įmonės kolektyvinės sutarties šalys

DK 60 straipsnis numato, jog įmonės kolektyvinės sutarties šalimis yra darbuotojų kolektyvas, kuriam atstovauja įmonėje veikianti profesinė sąjunga (jungtinė profesinių sąjungų atstovybė) arba darbo taryba, ir darbdavys, kurio atstovu yra įmonės vadovas arba įgalioti administracijos pareigūnai. Įmonės kolektyvinė sutartis pasižymi tuo, kad, skirtingai nei aukštesnio lygmens kolektyvinių sutarčių atveju, darbuotojų atstovais gali būti ne tik profesinės sąjungos, bet ir alternatyvus darbuotojus atstovaujantis organas – darbo tarybos, kurių steigimą bei veiklą reglamentuoja Darbo tarybų įstatymas (pažymėtina, kad darbo tarybą galima rinkti tik tuomet, kai įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos). Šis įstatymas taip pat nustato, jog įmonėje, kurioje dirba mažiau kaip 20 darbuotojų, darbo tarybos funkcijas įgyvendina darbuotojų atstovas. Tai reiškia, kad tam tikrais atvejais darbuotojų kolektyvas sudaryti įmonės kolektyvinę sutartį su darbdaviu gali tiesiogiai, t. y. jam neatstovaujant nei profesinei sąjungai, nei darbo tarybai. Todėl net ir mažoms įmonėms sudarytos itin palankios sąlygos tarpusavio santykius sureguliuoti kolektyvine sutartimi.

Darbdavio atstovavimas priklauso nuo to, ar darbdavys yra juridinis, ar fizinis asmuo. Jei darbdavys yra juridinis asmuo, jam atstovauja įmonės vadovas arba įgalioti administracijos pareigūnai. Pabrėžtina, kad įmonėse gali veikti ne tik vienasmenis, bet ir kolegialus valdymo organas. Tokiu atveju kolektyvinėse derybose darbdavį atstovauja valdyba. Administracijos pareigūnų sąvoką pateikia DK 24 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog administraciją sudaro pareigūnai, kurie turi teisę pagal savo kompetenciją duoti privalomus vykdyti nurodymus sau pavaldiems darbuotojams, taip pat pagal įstatymus ir įmonės, įstaigos ar organizacijos steigimo dokumentus vykdantys tos įmonės, įstaigos ar organizacijos operatyvinį valdymą. Tuo tarpu, kai darbdavys yra fizinis asmuo, atstovavimo klausimas nekeliamas, nes toks darbdavys, sudarydamas įmonės kolektyvinę sutartį, savo kompetenciją realizuoja pats.

Tęsinys – kitą savaitę.