02 Geg Tolimųjų reisų vairuotojų darbo įforminimas (2 dalis)

Praėjusią savaitę skelbėme pirmąją straipsnio “Tolimųjų reisų vairuotojų darbo įforminimas” dalį, kurioje aptarėme vairuotojų komandiravimą. Antroje straipsnio dalyje aprašomas kitas tolimųjų reisų vairuotojų darbo įforminimo būdas – kilnojamojo pobūdžio darbas bei pateikiamas abiejų įdarbinimo formų apibendrintas palyginimas.

Kilnojamojo pobūdžio darbas

Kaip minėta, darbas užsienyje gali būti atliekamas ne tik komandiruotės pagrindu, bet ir kelionėje, lauko sąlygomis, būti kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su važiavimais (toliau apibendrintai vadinama kilnojamojo pobūdžio darbu). Teisės aktai kilnojamojo pobūdžio darbo apibrėžimo nepateikia ir, nors iš pažiūros kilnojamojo pobūdžio samprata yra gana aiški, jo taikymas praktikoje neretai sukelia sunkumų.

Kilnojamojo pobūdžio darbas turi būti nustatytas darbo sutartimi, kadangi jis yra planuotas darbuotojo darbas, kuris nėra laikino pobūdžio. Būtent tai, jog dėl kilnojamojo darbo jau yra susitarta darbo sutartyje bei tai, kad jis nėra laikinas, ir skiria kilnojamojo pobūdžio darbą nuo tarnybinės komandiruotės, nes komandiruotė yra įforminama atskiru darbdavio įsakymu, ir neturi būti atskirai aptariama darbo sutartyje (nors tai padaryti rekomenduojama). Be to, tarnybinės komandiruotės atveju prie darbo užmokesčio papildomai mokami dienpinigiai ir kompensuojamos kitos su kelione susijusios išlaidos. Tuo tarpu darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio, dienpinigiai nemokami, jiems kompensuojamos tik su tokiu darbo pobūdžiu susijusios padidėjusios išlaidos.

Minėta, jog komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos ribų į užsienį, jeigu jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra susijęs su važiavimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis). Vadinasi, esant kilnojamojo pobūdžio darbui, vairuotojas vienoje vietoje užsienyje, t. y. vienoje valstybėje, gali išbūti ilgiau kaip 183 dienas ir tai nebus laikomas komandiruote.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog net jei darbo sutartyje ir nėra aiškiai nurodyta, kad darbas yra kilnojamojo pobūdžio, tai ne visada gali būti kliūtis jį tokiu pripažinti. Kilus ginčui dėl tarnybinės komandiruotės atribojimo nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste gali atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį, kitas aplinkybes ir gali nuspręsti, kad darbuotojo atliekamas darbas yra kilnojamojo pobūdžio, nors tai ir nėra nurodyta darbo sutartyje. Pavyzdžiui, vienoje byloje, kurioje atsakovo bendrovės tolimųjų pervežimų skyriaus autobusų vairuotojas-konduktorius prašė teismo pripažinti jo darbą komandiruote ir už jį sumokėti dienpinigius, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad atsakovo bendrovės vairuotojų darbas yra nuolatinio pobūdžio pervežant keleivius tarptautiniais maršrutais, todėl šių darbuotojų siuntimas į užsienį nėra laikytinas komandiruote, o tiesioginių darbo funkcijų, susijusių su važinėjimu reguliariais maršrutais tiek į užsienį, tiek Lietuvos Respublikos ribose vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Stasys Smelstorius v UAB „Kautra“ Nr. 3K–3– 1127/2003).

Apmokėjimas už kilnojamojo pobūdžio darbą

Vairuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio, gali būti kompensuojamos padidėjusios išlaidos iki 50 procentų mėnesinės algos ar valandinio tarifinio atlygio už faktiškai dirbtą laiką (taigi ir poilsio bei švenčių dienas), bet ne didesnės kaip finansų ministro patvirtinta dienpinigių norma dirbant komandiruotėse užsienyje. Tai, kad kilnojamojo darbo atveju vairuotojui nemokami dienpinigiai, reiškia, kad darbdavys jam turės mokėti didesnį darbo užmokestį.

Konkretus padidėjusių išlaidų kompensuojamasis dydis turi būti nustatomas kolektyvinėje arba darbo sutartyje ir mokamas iš darbo užmokesčiui skiriamų lėšų. Kompensuojamos išmokos darbuotojams mokamos kartu su darbo užmokesčiu, kitaip tariant, praktikoje jos yra laikomos priedu prie darbo užmokesčio už ypatingas, t. y. susijusias su važiavimu, darbo sąlygas. Galimybė darbo sutarties šalims susitarti dėl kompensuojamų išlaidų dydžio, kartu reiškia, jog įmonė gali nustatyti bet kokias kompensuojamų išlaidų normas, kurios neviršytų teisės aktais nustatytų normų, t. y., pavyzdžiui, įmonė gali nustatyti, kad už kilnojamojo pobūdžio darbą vairuotojui bus kompensuojamos padidėjusios išlaidos, kurių dydis yra 40 procentų dienpinigių normos dirbant užsienyje. Komandiruotės atveju darbdavys vairuotojui negalėtų mokėti mažiau kaip 50 procentų nustatytos dienpinigių normos.

Atkreiptinas dėmesys, kad padidėjusios išlaidos gali būti kompensuojamos tik tais atvejais, kai darbuotojams nemokamos komandiruočių kompensacijos. Tai reiškia, kad, jeigu vairuotojas siunčiamas dirbti į užsienį, įmonė pati turi pasirinkti tik vieną padidėjusių darbuotojo išlaidų kompensavimo būdą, t. y. arba darbuotojui kompensuoti padidėjusias išlaidas dėl kilnojamojo pobūdžio darbo, arba mokėti dienpinigius.

Pabrėžtina, kad kompensuojamų išmokų dydžiai, mokami vietoje komandiruočių kompensacijų darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio, yra neapmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu ir nuo jų neskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Kurį vairuotojų darbo įforminimo būdą pasirinkti?

Įvertinus teisės aktus, reguliuojančius darbo įforminimo būdus, bei teismų praktiką, vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą pateikti neįmanoma, nes kiekvienos įmonės verslo praktika, kryptis ir biudžetas yra skirtingi. Vis dėlto prieš apsisprendžiant, kokį būdą rinktis įforminant vairuotojo darbą, darbdaviui reikėtų įvertinti tiek teigiamus, tiek neigiamus kiekvieno būdo aspektus, kurie apibendrintai nurodyti žemiau pateiktoje lentelėje: