25 Bal Ar vežėjas turi pareigą peržiūrėti jo pasirašomo CMR važtaraščio duomenis?

Nors CMR konvencija, reguliuojanti tarptautinius pervežimus keliais, numato pareigą siuntėjui pateikti vežėjui visą informaciją, reikalingą vežimui tinkamai atlikti, ir nustato atsakomybę už tokios informacijos nepateikimą, o vežėjui numato pareigą tikrinti pateikiamus duomenis tik labai ribota apimtimi, tačiau, pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, siuntėjo atsakomybė šiuo atveju negali būti suprantama ir aiškinama kaip absoliuti. Todėl svarbu žinoti, kokias pareigas, priimdamas krovinį gabenimui, turi vežėjas jam pateikiamos informacijos atžvilgiu.

CMR konvencijos 6 straipsnyje yra pateiktas sąrašas duomenų, kurie turi būti nurodomi krovinį lydinčiame važtaraštyje, t.y.: a) važtaraščio surašymo vieta ir data; b) siuntėjo pavadinimas ir adresas; c) vežėjo pavadinimas ir adresas; d) krovinio priėmimo vieta ir data bei jo pristatymo vieta; e) gavėjo pavadinimas ir adresas; f) krovinio rūšies nustatytas žymėjimas, jo įpakavimo būdas, o vežant pavojingus krovinius – jo pavojingumo klasė ir numeris; g) krovinio vietų skaičius, jų išdėstymo ypatumai ir numeriai; h) krovinio bruto masė ar kitais matavimo vienetais išreikštas krovinio kiekis; i) su vežimu susiję mokėjimai (mokestis už vežimą, papildomi mokėjimai, muitinės mokesčiai ir rinkliavos bei kiti mokėjimai, imami nuo sutarties surašymo iki krovinio pristatymo momento); j) muitinės formalumams atlikti ir kitos reikiamos instrukcijos; k) nurodymas, kad vežama nepriklausomai nuo visų išlygų, remiantis CMR konvencijos nuostatomis, taip pat kiti duomenys, kurių gali prireikti vežėjui gabenant krovinį ir kurie šalių manymu yra reikalingi.

Didžioji dalis šių duomenų vežėjui nėra žinoma, nes juos pateikia ir važtaraštį krovinio gabenimui užpildo ta informacija disponuojantis krovinio siuntėjas. Dėl to CMR konvencija nustato pareigą vežėjui krovinio priėmimo metu patikrinti tik, ar krovinio važtaraštyje yra teisingai nurodytas faktinis krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija. Tokia pareiga įtvirtinta Konvencijos 8 straipsnio 1 punkto a papunktyje. Visos kitos informacijos teisingumo vežėjas dažniausiai neturi galimybės patikrinti, o, vertinant CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punktą pažodžiui, ir neprivalo to daryti.

Savo ruožtu CMR konvencijos 7 straipsnio 1 punkto a papunktis įtvirtina siuntėjo atsakomybę už klaidingą ar netikslų duomenų, išvardintų Konvencijos 6 straipsnyje, nurodymą. Siuntėjas yra atsakingas už visas vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius, kurie atsiranda dėl to, kad siuntėjo važtaraštyje nurodyti duomenys buvo neteisingi arba nepakankamai išsamūs.

Taigi, pažodžiui aiškinant CMR konvencijos 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje ir 8 straipsnio 1 punkto a papunktyje įtvirtintas nuostatas, susidaro įspūdis, jog siuntėjas visais atvejais atsakys už klaidingą ar netikslią informaciją važtaraštyje, o vežėjas (išskyrus informaciją, apibrėžtą Konvencijos 8 straipsnyje) neprivalo tos informacijos tikrinti ir perspėti siuntėjo dėl jos klaidingumo ar netikslumo. Tačiau pažodinis CMR konvencijos aiškinimas ne visada sutampa su teismų praktikoje formuluojamomis taisyklėmis ir pačia verslo praktika.

Krovinių gabenimo keliais praktikoje beveik visais atvejais šalys sudaro krovinio pervežimo sutartį, kurioje nustato kokiu maršrutu bus gabenamas krovinys, koks krovinys bus gabenamas (krovinio rūšis, pavadinimas ir kiekis), numato instrukcijas vežėjui ir kitas krovinio gabenimo sąlygas.

Jei krovinys yra gabenamas to vežėjo, kurį tiesiogiai pasamdo faktinis krovinio siuntėjas, informacija tarp šalių dažniausiai pasidalinama laiku ir tinkamai. Problema iškyla, kai vežėjas, gavęs pervežimo užsakymą, jam įvykdyti pasitelkia trečiąjį asmenį – kitą vežėją. Tokiu atveju vežėjas (užsakovas) savo ruožtu su kitu, faktiškai krovinį gabensiančiu vežėju, sudaro sutartį, kurioje nurodo iš krovinio siuntėjo gautą informaciją, reikalingą gabenimui atlikti. Tačiau čia kartais suveikia “sugedusio telefono” dėsnis ir informacija sutartyje nurodoma neteisinga ar netiksli, arba faktinis siuntėjas atlieka tam tikrus pakeitimus, dėl ko keičiasi ir informacijos turinys, bet žinios apie tai ne visada spėja pasiekti susitariantį vežėją dar iki tol, kol faktinis vežėjas pradeda vykdyti sutartį. Dėl to pervežimų praktikoje pasitaiko atvejų, kai duomenys, nurodyti sutartyje, nesutampa su duomenimis, pateiktais krovinį lydinčiame važtaraštyje.

Lietuvos teismai vežimo sutartį priskiria paslaugų sutarčiai, o paslaugų sutarties vienas iš bruožių yra tai, kad paslaugų teikėjui keliamas reikalavimas dėti maksimalias pastangas sutartinėms prievolėms tinkamai įvykdyti. Tai reiškia, kad vežėjui, kaip profesionalių krovinių pervežimo paslaugų teikėjui, keliami aukšti rūpestingumo ir atidumo standartai vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Dėl to vežėjas turi įsisavinti informaciją, kuri jam perduodama sudarant krovinio pervežimo sutartį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad atsižvelgiant į tai, jog klaidos vykdant tarptautinio krovinių gabenimo sutartį gali lemti tam tikrus neigiamus padarinius ją sudariusioms šalims, vykdant sutartį kyla akivaizdi būtinybė abiems jos šalims veikti atidžiai, rūpestingai, bendradarbiauti ir operatyviai teikti kitai šaliai sutarčiai vykdyti reikalingą informaciją. Tokios pareigos kyla iš bendrųjų sutarčių vykdymo prinicipų: teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo.

Teismas, aiškindamas CMR konvencijos 7 straipsnio 1 punktą, pažymėjo, kad toks teisės normos aiškinimas, kad bet kokiu atveju visa atsakomybė už duomenų netinkamą nurodymą tenka vienai sutarties šaliai, o kitai šaliai jokiais atvejais nekyla tokios atsakomybės grėsmė, gali paskatinti piktnaudžiavimą teise. Kaip piktnaudžiavimas teise nurodytu atveju vertintinas savo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas nerūpestingai, tokiu būdu, dėl kurio gali kilti žala ar atsakomybė kitai sutarties šaliai, nesiimant protingumo kriterijų atitinkančių įmanomų atlikti veiksmų, kurie padėtų neigiamų padarinių kitai sutarties šaliai išvengti. Teisės aiškinimas, sudarantis galimybę šaliai piktnaudžiauti teise, apsaugančia ją nuo atsakomybės už netinkamus veiksmus, neskatintų tokios šalies susilaikyti nuo atitinkamų veiksmų atlikimo, net jei neigiamų padarinių kitai šaliai grėsmė yra akivaizdi, taip pat prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo pricipams.

Maža to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad jei į važtaraštį įrašomi reikšmingi duomenys, neatitinkantys tų, dėl kurių šalys susitarė sudarydamos vežimo sutartį, ir jų neatitiktis vežėjui buvo žinoma ir akivaizdi, bet vežėjas vis tiek tokį važtaraštį pasirašė, toks jo veikimas gali būti vertinamas kaip tyčia ar didelis neatsargumas. Tai reiškia, kad jei dėl tokių vežėjo veiksmų kiltų žala kroviniui, krovinys būtų prarastas ar pavėluota jį pristatyti, vežėjo atsakomybė galėtų būtų sprendžiama remiantis CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatomis, kurios neleidžia vežėjui remtis tomis sąlygomis, kurios atleistų jį nuo atsakomybės, ją ribotų ar įrodinėjimo naštą perkeltų kitai šaliai.

Jei iš sudarytos vežimo sutarties vežėjui yra žinomi tam tikri duomenys ir tie duomenys aiškiai neatitinka nurodytųjų važtaraštyje, vairuotojas, priimdamas krovinį ir pasirašydamas važtaraštį, tai gali lengvai pastebėti ir nepaisant, to, kad CMR konvencija nenustato jam atsakomybės už duomenų tikrinimą, turėtų pareikšti pastabą važtaraštį surašiusiajam siuntėjui.

Taigi pareiga atlikti visa tai, kas būtina, kad važtaraštis būtų tinkamai surašytas, tenka ne tik siuntėjui, bet ir vežėjui. Jei abi šalys nesiima veiksmų, tam, kad būtų užtikrintas duomenų, reikalingų krovinio gabenimui, tinkamumas, ir dėl to patiriami nuostoliai, gali būti konstatuota mišri siuntėjo ir vežėjo kaltė. Vežėjas, pasirašydamas važtaraštį su esminių jam žinomų vežimo sutarties sąlygų neatitinkančiais duomenimis, veikia tyčia ar neatsargiai ir dėl to ir jam tenka dėl tokių duomenų neatitikties galinčių kilti nuostolių rizika. Toks vežėjo veikimas (neveikimas) atima pagrindą vadovautis teisės normų nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės.