18 Lap Atsakomybės paskirstymo tarp krovinio siuntėjo ir vežėjo atvejai (2 dalis)

CMR konvencijos 16 straipsnio 1 punkte numatyta, kad vežėjas turi teisę į išlaidų, kurios atsirado dėl siuntėjo duotų instrukcijų gavimo ar vykdymo, atlyginimą. Reikalauti atlyginti patirtas išlaidas vežejas gali tik tuo atveju, jei tos išlaidos atsirado ne dėl pačio vežėjo kaltės.

Konvencija numato, kad siuntėjas disponuoja kroviniu iki to momento, kai antrasis važtaraščio egzempliorius perduodamas gavėjui, nebent važtaraščio surašymo metu jame būtų numatyta, kad disponavimo kroviniu teisė pereina gavėjui nuo važtaraščio surašymo momento. Siuntėjo disponavimo kroviniu teisė reiškia jo teisę nutraukti krovinio vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas prieš tai, taip pat tai, kad krovinį gabenantis vežėjas iki antro važtaraščio egzemplioriaus atidavimo gavėjui momento dėl visų neaiškumų, kylančių gabenimo proceso metu, turi kreiptis į siuntėją, prašydamas, jog šis pateiktų instrukcijas.

Pirmas atvejis, kai vežėjas privalo kreiptis į siuntėją dėl instrukcijų, yra numatytas CMR konvencijos 12 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 punktas nustato, kad, kai vežėjas negali įvykdyti krovinio pervežimo sutarties važtaraštyje (ar sutartyje) numatytomis sąlygomis iki krovinys pasieks paskirties vietą, jis privalo gauti asmens, disponuojančio kroviniu, instrukcijas. Tik negalėdamas gauti instrukcijų vežėjas, atsižvelgdamas į disponuojančio kroviniu asmens interesus, pats sprendžia, kokių priemonių konkrečiu atveju turi būti imtasi.

Antras atvejis, įpareigojantis vežėją prašyti siuntėjo instrukcijų, yra apibrėžtas Konvencijos 15 straipsnio 1 punkte, kuris numato, kad susidarius tokioms aplinkybėms, kurios apsunkina krovinio perdavimą, jį atvežęs į paskirties vietą vežėjas turi prašyti siuntėjo tolesnių instrukcijų.

Jei gavėjas atsisako priimti krovinį, neatsižvelgiant į tokio atsisakymo priežastį, t. y. nesvarbu, ar dėl to, kad kroviniui padaryta žala, ar dėl to, kad gavėjui netinka atgabentas krovinys, vežėjas turi apie tai pranešti siuntėjui ir prašyti pateikti nurodymus, kaip vežėjui su kroviniu elgtis toliau.

Jei gavėjas atsisako priimti krovinį dėl priežasčių, priklausančių nuo siuntėjo, jei pakrautas ir pristatytas ne tas krovinys, kurį gavėjas užsakė, ar krovinys pakrautas taip, kad gavėjas negali savo jėgomis iškrauti jo iš transporto priemonės (pvz., kai vežami daliniai kroviniai ne vienam gavėjui), tokiu atveju visos papildomos išlaidos, kurias patiria vežėjas, vykdydamas krovinio siuntėjo tolimesnius nurodymus (pvz., grąžina krovinį atgal siuntėjui ir patiria papildomų kuro išlaidų, kurios nebuvo įskaičiuotos į frachtą), siuntėjo vežėjui turi būti atlygintos. Tačiau, jei gavėjas atsisako priimti krovinį dėl to, kad jį pristačius paaiškėja, jog krovinys yra pažeistas, tai, ar vežėjas galės reikalauti išlaidų bei nuostolių už siuntėjo instrukcijų vykdymą atlyginimo, spręsis atsižvelgiant į tai, kokia buvo krovinio sugadinimo priežastis. Jei žala atsirado dėl vežėjo kaltės, tokiu atveju išlaidos, atsiradusios vykdant siuntėjo instrukcijas, teks pačiam vežėjui pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 punktą, kaip išlaidos susijusios su vežimu.

Jei visgi nuostoliai atsirado dėl siuntėjo kaltės arba siuntėjo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ar jos padidėjimui, tokiu atveju visos išlaidos arba tam tikra jų dalis, proporcingai kaltės laipsniui, teks pačiam siuntėjui.

Atsakomybės paskirstymo klausimas tarp vežėjo ir siuntėjo sprendžiamas ir pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį. Šiame papunktyje numatyta, kad vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas, o krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo vardu.

CMR konvencija nenustato, kieno pareiga yra pakrauti, sukrauti, iškrauti ar perkrauti krovinį. Pervežimo sutarties šalys šias pareigas aptaria savo sutartyje.  Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad, jei kroviniui padaroma žala dėl netinkamo jo pakrovimo, iškrovimo, sukrovimo ar perkrovimo, tai atsakomybė tenka ne tam asmeniui, kuriam tos pareigos buvo numatytos, bet tam, kuris faktiškai jas vykdė, t. y., tam, kuris faktiškai atliko krovinio pakrovimo, sukrovimo, iškrovimo ar perkrovimo darbus. Problematiški atvejai atsiranda tada, kai veiksmus, numatytus aptariamo Konvencijos punkto c papunktyje, atlieka vežėjas ir siuntėjas ar jo įgalioti asmenys kartu. Atsižvelgiant į tarptautinę teismų praktiką, teisinga būtų teigti, kad tokiu atveju atsakomybė tenkai tai šaliai, kuri yra atsakinga už pakrovimą, jį prižiūri ir reguliuoja. Pvz., jei vežėjo vairuotojas padeda siuntėjui pakrauti krovinį, tačiau siuntėjas organizuoja ir reguliuoja patį pakrovimą, tai vežėjas dėl to netampa atsakingas už krovinio pakrovimo darbus ir galimus neigiamus jo rezultatus.

CMR konvencija, reguliuodama tarptautinius pervežimus, nenustato taisyklių, kaip turėtų būti kraunami kroviniai. Siuntėjas, būdamas prekės gamintojas ar jį atstovaujantis asmuo, išmano vežėjui perduodamų gabenti prekių specifiką ir pats nusistato reikalavimus, kaip kroviniai turėtų būti kraunami transporto priemonėje, kad būtų apsaugoti jų transportavimo metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CMR konvencijos nuostatas, savo praktikoje yra konstatavęs, kad vežėjas neprivalo tikrinti, ar siuntėjas teisingai pakrovė krovinį transporto priemonėje. Taigi vežėjas, stebėdamas siuntėjo atliekamą krovinio pakrovimą privalo tik įsitikinti, kad pakrovimas nepaveiktų transporto priemonės saugumo kelyje (pvz., nebūtų apkrovos ant ašių).

Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pareigingas vežėjas, pastebėjęs netinkamą krovinio pakrovimą, keliantį grėsmę krovinio saugumui, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti atitinkamą žymą važtaraštyje. Matydamas, kad krovinys pakrautas galimai netinkamai ir vis tiek priimdamas jį vežti bei nepažymėdamas to fakto važtaraštyje, vežėjas prisiima riziką atlyginti nuostolius krovinio sugadinimo ar visiško jo praradimo atveju.

Taip pat reikėtų pabrėžti, kad vien tas faktas, jog krovinį pakrovė siuntėjas, pats savaime neatleidžia vežėjo nuo atsakomybės, jei kroviniui padaroma žala ar jis prarandamas. Sprendžiant atsakomybės klausimą šiuo atveju turės būti vertinami vežėjo veiksmai krovinio gabenimo metu ir siuntėjo ar jo įgaliotų asmenų veiksmai kraunant krovinį. Nustačius, kad žala atsirado dėl vežėjo netinkamų veiksmų ar neveikimo, atsakomybė kils jam. Tuo tarpu, jei visgi nuostoliai atsirado dėl siuntėjo kaltės arba siuntėjo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ar jos padidėjimui, tokiu atveju tie nuostoliai ar tam tikra jų dalis, proporcingai kaltės laipsniui, teks siuntėjui.