05 Rug Fiktyvus krovinio praradimas

Gabenant krovinius keliais įvairūs veiksniai gali įtakoti vežėjo vėlavimą pristatyti krovinį į paskirties vietą sutartyje numatytu laiku. Aktualu žinoti, kaip teisiškai vertinti situaciją, kai krovinio pristatymas vėluoja daugiau nei 30 kalendorinių dienų.

CMR konvencijos, reguliuojančios tarptautinius krovinių pervežimus keliais, 19 straipsnyje nustatyta, kad krovinys laikomas pristatytu ne laiku, kai jis nepristatomas suderintais terminais, arba, jeigu nebuvo susitarta dėl pristatymo terminų, įvertinus, ar faktinė vežimo trukmė yra didesnė už laiką, kuris normaliomis sąlygomis reikalingas pareigingam vežėjui atlikti vežimą. Savo ruožtu Konvencijos 20 straipsnio 1 punktas įtvirtina taisyklę, numatančią, kad nepristačius krovinio per 30 dienų nuo sutarto jo pristatymo termino, o jei dėl krovinio pristatymo termino nebuvo susitarta, tai per 60 dienų nuo krovinio priėmimo vežti, pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo, nepateikdamas jokių kitų įrodymų, gali laikyti tokį krovinį prarastu.

Toks krovinio praradimas apibūdinamas kaip fiktyvus, nes yra menamas ir konstatuojamas asmens, turinčio tam įgaliojimus pagal sutartį.

Svarbu pažymėti, kad tuo atveju, kai krovinys nepristatomas per Konvencijos 20 straipsnio 1 punkte numatytus terminus, konstatuojant krovinio praradimą nei krovinio faktinis, nei teisinis likimas neturi reikšmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas teismų praktikos apžvalgoje yra pasisakęs, kad  tokiu krovinio praradimu laikytinas, pavyzdžiui, krovinio areštas, kai aišku, jog jis negali būti greitai atgautas ir yra pažeisti CMR konvencijos 20 straipsnyje nustatyti terminai. Tokiu atveju šis asmuo gali reikalauti taikyti vežėjui civilinę atsakomybę dėl krovinio praradimo, o ne pavėluoto krovinio pristatymo.

Ši Konvencijoje  įtvirtinta nuostata yra reikšminga tuo, kad konstatavus krovinio praradimą, jokiu būdu negalės būti taikomos teisinės pasekmės, susijusios su pavėluotu krovinio pristatymu. Šiuo atveju turės būti taikomos krovinio praradimo teisinės pasekmės, t. y. nuostolių atlyginimas bus skaičiuojamas ir atitinkamai ribojamas ne pagal užmokestį už vežimą, bet pagal krovinio vertę. CMR konvencijos 23 straipsnio 5 punktas pavėluoto krovinio pristatymo atveju atlygintinos žalos dydį riboja frachto (užmokesčio už vežimą) dydžiu. Tuo tarpu krovinio praradimo atveju vežėjo turima atlyginti kompensacija skaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad taikant šią nuostatą, senaties terminas pagal Konvencijos 32 straipsnio 1 punktą turi būti pradėtas skaičiuoti pagal viso krovinio praradimo atvejui numatytą tvarką, t. y. trisdešimtąją dieną praėjus sutartam pristatymo terminui, o jeigu dėl pristatymo termino nebuvo susitarta, tai šešiasdešimtąją dieną po to, kai vežėjas priėmė krovinį.

Vežėjui visgi pristačius krovinį, nors ir pasibaigus CMR konvencijos 20 straipsnio 1 punkte nurodytiems terminams, įgaliojimus pagal sutartį turintis asmuo turi teisę pripažinti krovinį ne prarastu, bet pavėluotai pristatytu. Pasinaudojęs šia teise, jis, be abejo, privalo apmokėti važtaraštyje numatytus mokėjimų įsiskolinimus, grąžinti gautą kompensaciją, atskaičius iš jos galimas išlaidas. Aptariamo straipsnio 2 punkte taip pat numatyta, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo, gavęs kompensaciją už prarastą krovinį, gali raštiškai prašyti, kad jam būtų nedelsiant pranešta, jei krovinys atsirastų per metus po to, kai jis gavo kompensaciją. Toks prašymas privalo būti pateiktas raštu. Gavęs pranešimą apie tai, kad krovinys rastas, įgaliojimus turintis asmuo per 30 dienų nuo tokio pranešimo gavimo dienos, gali pareikalauti, kad krovinys jam būtų grąžintas. Kaip jau minėta, tokiu atveju turės būti grąžinta kompensacija ir kiti mokėjimų įsiskolinimai pagal važtaraštį.

Tačiau šiais aptariamais atvejais asmeniui, turinčiam įgaliojimus pagal sutartį, yra paliekama teisė reikšti pretenzijas dėl pavėluoto krovinio pristatymo, o jei krovinys ar jo dalis yra sugadinta, ir dėl krovinio sugadinimo pagal Konvencijos 23 straipsnį. Taip pat svarbu pažymėti, kad perkvalifikuoti krovinio praradimą į pavėluotą jo pristatymą yra įgaliojimus pagal sutartį turinčio asmens teisė, tačiau ne pareiga.

Priešingai nei CMR konvencijoje, nacionalinėje teisėje nėra aiškiai sureguliuotas fiktyvaus, menamo krovinio praradimo atvejai. Kelių transporto kodeksas, reguliuojantis krovinių gabenimą vidaus kelių maršrutais, 45 straipsnio 4 dalyje nustato, jog krovinio praradimu laikomas jo nepristatymas į paskirties vietą nustatytu laiku. To paties kodekso 33 straipsnyje apibrėžiama, kad krovinio nepristatymu laiku į paskirties vietą laikomas jo nepristatymas sutartyje nustatytu terminu, o jeigu toks terminas nebuvo nustatytas, tai per tam reikalingą ir įprastą tokio pobūdžio vežimuose terminą. Taigi, priešingai nei CMR konvencija, Kelių transporto kodeksas nenumato pereinamojo termino, kuriam suėjus gali būti konstatuojamas krovinio praradimas, o tiesiog laiko krovinį prarastu, jei jis laiku nepristatomas gavėjui.

Dėl tokio nacionalinės teisės reguliavimo tampa keblu taikyti fiktyvų krovinio praradimą. Taip yra todėl, kad Kelių transporto kodekso 47 straipsnis vežėjo civilinės atsakomybės už pavėluotą krovinio pristatymą atsiradimo momentą apibrėžia lygiai taip pat, kaip ir menamo krovinio praradimo atveju, t. y. atsakomybė tiek už nesavalaikį krovinio pristatymą, tiek už krovinio praradimą gali būti taikoma, jei krovinys į paskirties vietą, turinčiam teisę jį gauti asmeniui, nebuvo pristatytas per sutartą terminą, o jei toks nebuvo nustatytas, per įprastą terminą tokio pobūdžio vežimuose.

Toks reguliavimas tarsi sukuria prielaidą, kad reikalavimą reiškiantis asmuo gali bet kuriuo atveju pasirinkti, kurią atsakomybę (už pavėluotą krovinio pristatymą ar už praradimą) taikyti sutartį pažeidusiam vežėjui, juolab kad nesant aiškaus atskyrimo, nėra aiškus vežėjo civilinės atsakomybės dydis. Minėto Kodekso 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad vežėjas, pažeidęs krovinio vežimo terminus, privalo atlyginti krovinio siuntėjui arba gavėjui turėtus nuostolius, atsiradusius dėl transporto priemonės vėlavimo, jeigu sutartyje nebuvo numatyta atsakomybė netesybomis (Kelių transporto kodeksas, priešingai nei CMR konvencija, leidžia reikalauti iš vežėjo baudos, už nesavalaikį krovinio pristatymą, jei bauda buvo numatyta krovinio vežimo sutartyje). Savo ruožtu 46 straipsnis įtvirtina taisyklę, kad krovinio praradimo atveju vežėjas atsako įvertinto turto suma, o jei krovinys nebuvo įvertintas, tai krovinio verte.

Atsižvelgdamas į netobulą įstatyminį reguliavimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog tiek vykdant vidinius vežimus pagal nacionalinę teisę, tiek vykdant tarptautinius pervežimus, kuriems taikoma CMR konvencija, kai reiškiamas ieškinys dėl krovinio praradimo tik remiantis termino praleidimu, bet krovinys faktiškai yra nedingęs, būtina atsižvelgti į bendruosius sutarčių principus, suponuojančius pareigą sutartis vykdyti tinkamai ir sąžiningai, šalims kooperuojantis ir bendradarbiaujant kuo ekonomiškiausiu kitai šaliai būdu, remiantis sąžiningumo ir protingumo kriterijais bei draudimu piktnaudžiauti teise. Tai reiškia, kad kiekvienu vežimo sutarties pažeidimo atveju, kai krovinys nepristatomas sutartais ar protingais terminais, negalima vienareikšmiškai taikyti fiktyvaus krovinio praradimo instituto, o reikia įvertinti visas aplinkybes, lėmusias tokį sutarties pažeidimą.