20 Gru Gabenimas atvira transporto priemone, kaip atleidimo nuo atsakomybės pagrindas

www.cargonews.lt

CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunktis nustato, kad vežėjas neatsako už krovinio sugadinimą ar praradimą, jei krovinys gabenamas atviromis, be tento transporto priemonėmis. Aptariamas vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindas yra laikomas “privilegijuotuoju”. Tai reiškia, kad esant šiai aplinkybei vežėjas neprivalo įrodyti, kad krovinys buvo prarastas ar sugadintas būtent dėl to, kad jis buvo gabentas atvira betente transporto priemone. Vežėjui užtenka tik pagrįstai nurodyti šios aplinkybės egzistavimą vežimo metu ir paaiškinti galimybę egzistuoti priežastiniam ryšiui tarp šio pagrindo bei atsiradusios žalos kroviniui. Tai įrodžius, pradeda galioti prezumpcija, kad krovinys buvo prarastas būtent dėl šių aplinkybių ir vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės dėl krovinio sugadinimo ar praradimo. Egzistuojant šiam “privilegijuotam” pagrindui, nustoja galioti vežėjo kaltės prezumpcija, kurią įtvirtina CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas, o tai reiškia, kad pareiga įrodyti, jog dėl krovinio sugadinimo ar praradimo yra kaltas vežėjas, tenka pretenzijas reiškiančiam asmeniui.

Remiantis užsienio teisės doktrina, atvira transporto priemone yra laikoma tokia transporto priemonė, kuri atidengta ne tik viršuje, bet ir šonuose. Taip pat krovinys bus laikomas gabenamu atvira transporto priemone ir tuo atveju, jei jis bus pakrautas į betentę puspriekabę, nors ir apdengtas brezentu ar kitokia danga.

Konvencija numato, kad šis vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindas gali būti taikomas, jei tokios transporto priemonės naudojimas buvo aiškiai suderintas su krovinio siuntėju ir apie tai aiškiai nurodyta važtaraštyje.

Taigi, vežėjui norint pasiremti aptariamu atleidimo nuo atsakomybės pagrindu, svarbu nustatyti dvi aplinkybes: 1) ar buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės; ir 2) ar toks jų naudojimas buvo šalių suderintas ir nurodytas CMR važtaraštyje.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas savo nutarime konstatavo, kad tuo atveju, kai yra akivaizdus šalių susitarimas naudoti atvirą, be tento transporto priemonę, tačiau važtaraštyje nėra jokios žymos apie tai, taikytina CMR konvencijos 4 straipsnio nuostata, nurodanti, kad neteisingas važtaraščio užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei jos veikimui. Tai reiškia, kad, jeigu šalys susitaria, jog krovinys bus vežamas atvira, be tento transporto priemone (pvz., tralu), tačiau nepažymi to važtaraštyje, vežėjas vis tiek turi galimybę pasinaudoti šiuo atleidimo nuo atsakomybės pagrindu. Tam jis turi įrodyti, kad toks susitarimas naudoti atvirą transporto priemonę buvo.

Kyla klausimas, kas būtų pripažįstama tokiu susitarimu? Ar tai turi būti aiški krovinio pervežimo sutartyje (užsakyme) apibrėžta nuostata, ar tai gali būti žodinis susitarimas, ar šalių susitarimas dėl tokio krovinio gabenimo gali būti pasiektas konkliudentiniais veiksmais? Kaip žinia, CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties sudarymo, todėl ji pagal nacionalinę teisę gali būti sudaroma tiek žodžiu, tiek raštu, tiek konkliudentiniais veiksmais. Praktikoje vežimo sutartis dažniausiai sudaroma krovinio siuntėjui pateikiant užsakymą su krovinį, jo pristatymo terminus bei sąlygas identifikuojančiais požymiais, o vežėjui savo ruožtu tiesiog patvirtinus užsakymą. Kadangi užsakymas pateikiamas siuntėjo, jis gali į jį įrašyti, kokios konkrečiai transporto priemonės pageidauja savo krovinio gabenimui. Jei užsakyme transporto priemonė neapibrėžiama, vežėjas pats sprendžia, kokią transporto priemonę pasirinkti tam tikro krovinio gabenimui. Taigi manytina, kad, vežėjui priėmus užsakymą ir atvykus į pasikrovimo vietą su atvira transporto priemone, o siuntėjui pakrovus krovinį į tą transporto priemonę ir nepateikus jokių pretenzijų dėl jos netinkamumo, šalys konkliudentiniais veiksmais susitaria, jog krovinio  gabenimui bus naudojama atvira, betentė transporto priemonė.

Vis dėlto, reikėtų sutikti su Vokietijos teismų praktikoje formuojama nuomone, jog tuo atveju, kai vežėjas krovinį į atvirą transporto priemonę pasikrauna ne pas tiesioginį savo krovinio siuntėją ir su juo nesuderina šios aplinkybės, nepaisant įprastos praktikos tokio pobūdžio krovinius gabenti atviromis transporto priemonėmis (pvz., kai tralais gabenami lengvieji automobiliai), toks vežimas nepateks į aptariamo vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindo taikymo sritį, nes nebus aiškiai išreikšto susitarimo naudoti tokią transporto priemonę.

Pozicijos, kad žymos važtaraštyje apie tai, jog naudojama atvira transporto priemonė, nebuvimas neatima galimybės įrodyti tokį susitarimą, laikosi ir Anglijos teisės doktrina. Anglų teisininkai teigia, kad žyma važtaraštyje tik palengvina įrodinėjimo naštą, bet tai, kad jos nėra, nereiškia, jog tokio susitarimo apskritai nebuvo. Visgi yra ir priešingų nuomonių. Vokietijos teisės doktrina ir teismų praktika laikosi griežtos pozicijos, kad tokios sąlygos nurodymas važtaraštyje yra privalomas ir jos nebuvimas užkerta kelią šio atleidimo nuo atsakomybės pagrindo panaudojimui.

Bet kuriuo atveju būtina turėti omenyje, kad šio atleidimo nuo atsakomybės pagrindo taikymą riboja pačios CMR konvencijos apibrėžta taisyklė. Konvencijos 18 straipsnio 3 punkte numatyta, kad gabenimu atvira transporto priemone, kaip atleidimo nuo atsakomybės pagrindu, negalima pasinaudoti, jeigu kroviniui padaryti nuostoliai yra didesni nei leidžia normos, ar prarandamas krovinys ar jo vieta. Ši taisyklė susijusi ne tik su atmosferos ir oro sąlygomis, bet ir su tikėtinais natūraliais gabenamo krovinio svorio ar apimties pakitimais, kadangi naudojant atviras transporto priemones tokie krovinio pakitimai yra galimi. Pažymėtina, kad vienas konkretus teisės aktas krovinio natūralios netekties normų neapibrėžia. Skirtingo pobūdžio kroviniams taikomi skirtingi teisės aktai, pvz., gabenamo kuro netekties normos apskaičiuojamos pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintas “Kuro apskaitos energijos gamybos šaltiniuose taisykles”.

Taigi neatsižvelgiant į tai, kad CMR konvencija numato galimybę panaikinti vežėjo atsakomybę esant aptariamam pagrindui, jei atvira transporto priemone gabenamo krovinio praradimai viršija natūralias netekties normas arba yra prarasta krovinio vieta, visais atvejais į tai bus atsižvelgiama kaip į aplinkybę, užkertančią kelią pasinaudoti Konvencijos 17 straipsnio 4 punkto a papunktyje numatytu atleidimo nuo atsakomybės pagrindu.

Apibendrinant, darytina išvada, kad vežėjas gali pasinaudoti šiuo “privilegijuotu” atleidimo nuo atsakomybės pagrindu ir būti atleistas nuo atsakomybės tik tuomet, jei dėl tokios transporto priemonės naudojimo buvo sutarta su krovinio siuntėju, vežėjas paaiškina galimybę egzistuoti priežastiniam ryšiui tarp šio pagrindo ir atsiradusios žalos kroviniui, o atsiradusi žala neviršija nubyrėjimo, svorio praradimo ar kitų natūralaus sumažėjimo ribų, kurias apibrėžia konkretaus gabenamo krovinio natūralios netekties normas nustatantys teisės aktai. Jei yra visos šios trys sąlygos, nustoja galioti vežėjo kaltės prezumpcija ir pareiga įrodyti, jog dėl krovinio sugadinimo ar praradimo yra kaltas vežėjas, tenka pretenzijas reiškiančiam asmeniui.