Kalba
Categories
Svarbu!
Tinklapyje pateikiama informacija yra bendro pobūdžio ir negali būti laikoma oficialia teisine konsultacija.

07 Vas Vežėjo atleidimas nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą: teismų praktikos analizė

1956 m. Tarptautinė krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 17 straipsnis nustato, jog vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą, praradimą ar pavėluotą pristatymą jei tai įvyko dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Sistemiškai analizuojant šią nuostatą, darytina išvada, kad įrodinėjimo objektu, duotuoju atveju yra du savarankiški dalykai: 1) negalėjimas išvengti tam tikrų aplinkybių ir 2) negalėjimas užkirsti kelio tam tikrų žalingų pasekmių atsiradimui.

Vyraujanti pozicija, kuriai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas siūlo pritarti, yra ta, kad vežėjas galėtų būti šiuo pagrindu atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodys, kad jis padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad galima būtų išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu. Tai nustatoma, kiekvienu konkrečiu atveju ištyrus ir įvertinus konkretaus įvykio aplinkybes, šių aplinkybių pasekmes, pobūdį ir poveikį kroviniui, taip pat vežėjo elgesį tokioje situacijoje. Šiuo atveju svarbu kompleksiškai įvertinti tiek vežėjo kaip įmonės veiksmus, teik su įmone susijusių, jos atsakingų asmenų, vykdančių vežėjo pavedimus, elgesį įvykio metu, kai kroviniui padaryta žala, ir po įvykio. Pažymėtina, kad remiantis CMR konvencijos 18 straipsnio 1 punktu, įrodinėjimo našta, kad vežėjas ėmėsi visų saugumo priemonių, padarė viską ką galėjo padaryti, yra sąžiningas ir pareigingas vežėjas ir kad nuostolių negalima buvo išvengti, tenka būtent vežėjui. Įrodžius šias aplinkybes yra  paneigiama Konvencijoje įtvirtinta vežėjo kaltės prezumpcija ir vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės.

Vilniaus apygardos teismas 2000 m. lapkričio 15 d. civilinėje  byloje dėl nuostolių priteisimo iš vežėjo, nurodė, kad vežėjas–atsakovas pagal CMR konvencijos 17 str. 2 p. už krovinio praradimą neatsako, nes krovinys prarastas dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti; vežėjas šias aplinkybes įrodė: Vežėjui priklausantis automobilis buvo apiplėštas Lenkijos teritorijoje kai du policijos pareigūnų uniformomis apsirengę asmenys, vairavę automobilį su įjungtais švyturėliais, sustabdė vilkiką, vairuotojui liepė pasiimti dokumentus ir sėsti į jų automobilį, po to vairuotoją surišo ir ,grasindami panaudoti ginklą, jį išvežė į mišką ir t.t. Šias aplinkybes įrodė Lenkijos Respublikos rajoninės prokuratūros sprendimas apie baudžiamosios bylos iškėlimą ir liudytojo parodymai. Teismas nurodė, jog vairuotojas, suvokdamas, kad yra stabdomas policijos pareigūnų, privalėjo sustoti ir paklusti jų reikalavimams, o vėliau priešintis smurtui negalėjo, nes grėsė pavojus jo gyvybei. Be to, tiek stabdymo, tiek pagrobimo metu pasipriešinimas, rizikuojant gyvybe, būtų beprasmis, nes užpuolusiųjų agresijos mastas viršijo vairuotojo galimybes priešintis.

Atsižvelgiant į susiformavusią, tiek Lietuvos tiek tarptautinę teismų praktiką, vežėjams reikėtų atkreipti dėmesį į tai kaip teismams rekomenduojama vertinti tam tikras aplinkybes, sprendžiant vežėjo atleidimo nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto atveju, klausimą:

1) Gaisrai kaip neišvengiama aplinkybė. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad vien tai, kad žala padaryta dėl padegimo savaime neatleidžia vežėjo nuo atsakomybės. Yra būtina aiškintis visas su krovinio praradimu dėl šios priežasties susijusias aplinkybes. Vertinant gaisrus kaip neišvengiamą aplinkybę reikia atsižvelgti į tai, dėl ko kilo gaisras ir kas yra gaisro židinys. Tai labai svarbu, nes jei gaisras kilo dėl to, kad transporto priemonės būklė buvo netinkama, vežėjas negalės pasinaudoti šiuo atleidimo nuo atsakomybės pagrindu. Pavyzdžiui, jei gaisras kilo dėl to, kad subyrėjus puspriekabės rato guoliui dėl trinties įkaista ašis, užsidega ratlankis bei padanga ir ugnis pasiekia puspriekabę ir taip padaroma žala kroviniui, vežėjas negalės būti atleistas nuo atsakomybės, nes CMR konvencijos 17 straipsnio 3 punktas neleidžia išvengti vežėjui atsakomybės už tai, kad sugedo transporto priemonė. Kitaip yra kai padegimas yra tyčinis. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, aiškindamas CMR konvenciją, konstatavo, kad kilus gaisrui ir nustačius, kad tai buvo tyčinis padegimas, gaisro padaryta žala vertinama kaip negalėta numatyti, nes vežėjas negali imtis kokių nors priemonių prieš tyčinį tokio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą.

2) Kelio būklė ir oro sąlygos kaip neišvengiama aplinkybė. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, kelio būklė ir oro sąlygos paprastai nelaikomos neišvengiamomis aplinkybėmis. Teismas konstatavo, kad vairuotojas negali remtis tuo, kad bloga kelio būklė atitinkamoje valstybėje neišvengiamai lėmė krovinio pristatymo terminų pažeidimą. Tačiau lūžusi transporto priemonės ašis gali būti laikoma neišvengiama aplinkybe jei lūžį lėmė gilūs plyšiai buvę kelio dangoje. Tai pat Teismas pažymėjo, kad jei pristatymo pavėlavimui kelia grėsmę klimato sąlygos, vežėjas turi išvykti ankščiau, nukelti važiavimo datą arba apvažiuoti blogą klimato zoną. Pavyzdžiui, sniego pūgos Turkijoje gruodžio mėnesį laikytinos išvengiama aplinkybe ir nesudaro pagrindo atleisti vežėją nuo civilinės atsakomybės. Tiek Lietuvos tiek Vokietijos teismai sprogusią padangą vertina kaip neišvengiamą aplinkybę tik tuo atveju, jei padanga sprogo dėl išorės faktoriaus poveikio (stiklo šukės, vinies ir kt.).

3) Autoavarija kaip neišvengiama aplinkybė. Vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės įvykus autoįvykiui tik tuo atveju, jei to eismo įvykio neįtakojo net menkiausia vežėjo kaltė. Tai reiškia, kad vežėjas negali padaryti net menkiausio kelių eismo taisyklių pažeidimo. Net vairuotojo užsnūdimas už vairo, sukėlęs avariją ir krovinio sugadinimą, jokiais atvejais negali būti traktuojamas kaip neišvengiama aplinkybė. Vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės jei kroviniui padaryta žala eismo įvykio metu tik tuomet, jei įvyko autoįvykis, kurio net ir ypatingo atsargumo atveju vežėjui nebuvo galima išvengti. Pavyzdžiui jei tinkamai apšviestas automobilis yra tvarkingai pastatytas kelkraštyje, bet nakties metu jį sudaužo kitas automobilis, vežėjas dėl tokio įvykio nėra kaltas, nes jis negalėjo išvengti trečiojo asmens veiksmų.

4) Muitinės tarnybų ir kitų valdžios institucijų nurodymai kaip neišvengiama aplinkybė. Muitinės tarnybų ir kitų valdžios institucijų veiksmai yra laikomi aplinkybėmis, kurių vežėjas negalėjo išvengti tik tada, kai tokių veiksmų nesąlygojo paties vežėjo veiksmai, t.y. jo kaltė. Tai reiškia, kad vežėjas negali pasiteisinti teisinių žinių trūkumu, pavyzdžiui teigdamas, kad jis nežinojo, kad gabenamų prekių  civilinė apyvarta valstybėje, per kurią yra vežamas krovinys, yra uždrausta, nes kaip profesionalui atliekančiam pervežimo paslaugas jam yra keliama rūpestingumo pareiga, kuri suponuoja tokių žinių turėjimo privalomumą. Taigi jei krovinys bus konfiskuotas valstybės institucijų, tai bus pripažinta neišvengiama aplinkybe tik tuomet, jei  toks konfiskavimas bus neteisėtas. Kitaip vežėjo atsakomybės klausimas turėtų būti sprendžiamas tuo atveju jei jam pateikiamas užplombuotas krovinys ir jis negali žinoti, kad veža tam tikras prekes, kurių civilinė apyvarta yra draudžiama arba ribojama. Tokiu atveju, vežėjas negali patikrinti vežamo krovinio nepažeisdamas plombų, o tai lemia ir jo kaltės nebuvimą.

5) Vagystė, kaip neišvengiama aplinkybė. Vagystė teismų praktikoje paprastai nelaikoma neišvengiama aplinkybe. Tokia praktika vadovaujasi ir Lietuvos Respublikos teismai. Dar 2001m.  Lietuvos Aukščiausiasis teismas nustatė tam tikras taisykles, kada vagystė nebus pripažįstama neišvengiama aplinkybe. Taip pat Teismas yra  pažymėjęs, kad vežėjas privalo atsižvelgti į tai, kokias realias kliūtis sudaro asmenims siekiantiems neteisėtai užvaldyti jo gabenamą krovinį, ir ar šios kliūtys yra pakankamai veiksmingos, kad užtikrintų krovinio saugumą. Nuo to laiko Lietuvos teismai formuoja vis griežtesnius vežėjo atsakomybės standartus.  Pavyzdžiui, Lietuvos Apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-267/2007 nusprendė, kad palikęs transporto priemonę su kroviniu nesaugomoje aikštelėje vežėjas tinkamai nepasirūpino kroviniu, nesiėmė reikiamų atsargumo priemonių, kad apsaugotų krovinį. Toks sprendimas buvo priimtas nepaisant to, kad vairuotojas bandė įrodyti, jog aikštelėje buvo įrengtos stebėjimo kameros ir jam buvo būtina sustoti toje aikštelėje dėl darbo ir poilsio rėžimo ir dėl to, kad jis pasijuto blogai. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog aikštelėje, yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, dar nesuteikia jai saugomos aikštelės statuso. Kitoje byloje dėl krovinio vagystės vežėjas buvo pripažintas kaltu, nes nesiėmė tinkamų atsargumo priemonių, o paliko krovinį nesaugomoje degalinės „Shell“ aikštelėje, nors pakeliui pravažiavo saugomą automobilių aikštelę, kurioje turėjo galimybę pastatyti mašiną. Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog vairuotojas naktį nepaliko krovinio, o liko miegoti vilkiko kabinoje, taip pat negali būti vertinama kaip tinkamas vairuotojo apdairumo, rūpestingumo įrodymas. Teismai šiose bylose sprendė, kad vairuotojas nesielgė net minimaliai atsargiai, apdairiai ir rūpestingai, nesiėmė visų įmanomų priemonių krovinio saugumui užtikrinti bei krovinio praradimo  rizikos faktoriams pašalinti. Teismų vertinimu, kroviniai buvo prarasti dėl faktinio vežėjo didelio neatsargumo, kuris lemia neribotos civilinės atsakomybės vežėjui taikymą.

Taigi Lietuvos teismai krovinio palikimą nesaugomoje aikštelėje prilygina tyčiniams vežėjo veiksmams ir kvalifikuoja juos pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktą, kuris nustato, kad Vežėjas negali vadovautis šios Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams.

Kitų Europos Sąjungos valstybių teismai yra nustatę žemesnius vežėjo rūpestingumo standartus. Kaip pavyzdį galima pateigti Suomijos Aukščiausiasis Teismo sprendimą vienoje iš su krovinio vagyste susijusių bylų. Vežėjas (A) sudarė sutartį, kuria įsipareigojo pervežti 450 000€ vertės audinės kailius iš Pietų Suomijos į Šiaurės Italiją, įgyvendindamas savo pervežimo įsipareigojimus vežėjas (A) pasamdė vežėją (B), kurio užduotis buvo pervežti krovinį iš Vokietijos iki galutinio tikslo Italijoje. Transporto priemonė kartu su kroviniu buvo pavogta iš vežėjo (B) prie Milano, kur vairuotojas įėjo į restoraną, kuriame praleido apie 90 minučių, palikęs transporto priemonę nesaugojamoje stovėjimo aikštelėje netoli restorano. Ieškovas reikalavo visiško nuostolių atlyginimo ir savo reikalavimą grindė tuo, kad nepaisant didelės krovinio vertės ir didelės vagystės rizikos Milano regione, B tęsė kelionę iš Šveicarijos muitinės į Milano regioną, nors jis turėjo žinoti, kad nepasieks galutinio taško dėl didelių kamščių piko valandom, B turėdamas galimybę nesinaudojo saugoma stovėjimo aikštele, paliko automobilį nesaugomą 90 minučių, kurių metu ir įvyko vagystė. A ir B pripažino aplaidumą, bet prieštaravo tam, kad sukėlė žalą dėl didelio aplaidumo, remdamiesi žemiau išdėstytais faktais: 1) stovėjimo aikštelė buvo vertinama kaip saugi kitų užsienio vairuotojų ir 2) vairuotojas apie 1 valandą galėjo matyti transporto priemonę iš restorano iki momento, kai kitos transporto priemonės užstojo vaizdą.

Suomijos Aukščiausiasis Teismas pripažino –  faktas, kad (B) paliko transporto priemonę restorano stovėjimo aikštelėje be tinkamos priežiūros vagystėmis garsėjančiame regione, gali būti laikomas netinkamu elgesiu, kurio galima būtų tikėtis iš profesionalaus ir atsargaus vežėjo tokiomis aplinkybėmis. Tačiau, vadovaujantis nustatyta teisine praktika, didelis neatsargumas CMR konvencijos  29 straipsnio prasme reikalauja abejingos rizikos artimos tyčiai. B veiksmai akivaizdžiai padidino  transporto priemonės ir krovinio vagystės galimybę, kuri būtų mažesnė, jei B prižiūrėtų transporto priemonę atidžiau kaip iš jo ir buvo tikimasi. Tačiau negalima laikyti, kad užrakintos transporto priemonės vagystė palyginus trumpo sustojimo metu įvyko būtent dėl šios padidėjusios rizikos. Be to, remiantis (B) parodymais, jis stengėsi prižiūrėti savo transporto priemonę iš restorano. Vertinant kaltę šalies elgesyje, turi būti atkreiptas dėmesys, kad vežėjo (B) sustojimas pietų metu buvo pateisinama priežastis atliekant krovinio pervežimą ir stovėjimo aikštelė buvo laikoma saugia, bent jau tarp vežėjų. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, Suomijos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad vežėjo elgesys negali būti laikomas įrodančiu sąmoningą rizikos prisiėmimą ar abejingumą krovinio saugumo atžvilgiu, kuris būtų laikomas dideliu aplaidumu. Teismas atmetė visus ieškovo reikalavimus.

Remiantis teismų praktika, neišvengiamomis Teismai nelaiko ir tokių aplinkybių, kai:

– vežėjai, vežę prekes, pastatė mašiną nesaugomoje aikštelėje ir abu išėjo papietauti. Vienintelė saugoma aikštelė buvo už 150 km. Važiavimas ten būtų reiškęs vežimo instrukcijų pažeidimą. Nepaisant to, kad mašinoje buvo įjungta apsauginė signalizacija, mašina su kroviniu buvo pavogta. Vežėjas pripažintas kaltu, nes žalos buvo galima išvengti, jei vairuotojai būtų pietavę atskirai;

– jei vežėjas nors trumpam paliko be priežiūros krovinį tos valstybės teritorijoje, kur ypač didelis krovinių vagysčių skaičius, ir krovinys dingo, nebus neišvengiamumo;

– jei vairuotojas palieka užrakintą automobilį muitinės teritorijoje, nors muitinė tuo metu jau nedirba, palieka salone automobilio ir muitinės dokumentus, vagystė nelaikoma neišvengiama aplinkybe;

Tik retais atvejais, kai krovinys pavagiamas ypatingomis sąlygomis, vagystė gali būti laikoma neišvengiama aplinkybe.

Valstybių praktika, kai krovinys prarandamas dėl užpuolimo ir apiplėšimo, yra skirtinga. Ginkluotas užpuolimas savaime nėra aplinkybė, kurios vežėjas negalėjo išvengti, ir CMR konvencijoje neįvardinta kaip besąlygiškai atleidžianti vežėją nuo atsakomybės. Skirtingų valstybių teismai, tarp jų ir Lietuvos teismai, laikosi pozicijos, kad vežėjas šiuo pagrindu gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodys, kad padarė viską, ką galėjo padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas.

Taigi vežėjo veiksmai turi būti vertinami per atsargaus, rūpestingo, protingo ir sąžiningo vežėjo prizmę. Kaip jau minėta, aplinkybė, kad krovinys gabenamas tokiais maršrutais, kurie tarptautinėje praktikoje pripažįstami itin pavojingais (pvz. Rusija, Lenkija ir kt.), paprastai nėra laikoma aplinkybe, kurios vežėjas negalėjo išvengti, nuo atsakomybės vežėjas galėtų būti atleistas tik tuo atveju, jei įrodys, kad plėšimas ar užpuolimas įvykdytas tikrai išimtinėmis aplinkybėmis, nes jis būdamas savo srities profesionalas privalo imtis adekvačių priemonių kroviniui išsaugoti ir žalai išvengti.

Ši informacija negali būti laikoma teisine konsultacija ir naudojama individualiems teisiniams atvejams. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@versum.lt arba telefonu +370 5 2409715.