24 Geg Vežėjo civilinė atsakomybė už kroviniui padarytą žalą, pakraunant ar iškraunant

www.cargonews.lt

Tarptautinius krovinių pervežimus keliais reglamentuojančiame teisės akte – 1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (toliau – CMR konvencija) nėra nustatyta kam tenka pareiga pakrauti, perkrauti, sudėti ar iškrauti krovinį, todėl tokia pareiga nustatoma šalių tarpusavio susitarimu. CMR konvencijoje taip pat numatyta galimybė vežėjui būti atleistam nuo civilinės atsakomybės, jeigu minėtas operacijas atlieka siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis jų vardu. Todėl įdomu, kaip, egzistuojant tokiai aplinkybei, vežėjo atsakomybės klausimas yra sprendžiamas praktikoje.

CMR konvencijoje numatyta, jog vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės už kroviniui padarytą žalą, jeigu krovinį paruošė, pakrovė, sudėjo arba iškrovė siuntėjas, gavėjas arba trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo arba gavėjo vardu. Tai numato CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktis. Ši norma kalba apie ypatingos rizikos veiksnį, kuriam esant vežėjui nereikia įrodinėti savo nekaltumo, t. y. jam pakanka nurodyti ypatingos rizikos veiksnio egzistavimą, kai krovinys buvo priimtas vežti, bei paaiškinti aplinkybę, jog būtent siuntėjo, gavėjo ar trečiojo asmens veiksmai kraunant krovinį įtakojo žalos jam atsiradimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra paaiškinęs, kaip turėtų būti suprantamos šios operacijos, kurios patenka į CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio taikymo sritį:

• krovinio paruošimas – tai veiksmai, atliekami su prekėmis, paruošiant jas pakrovimui į transporto priemonę arba iškrovimui iš jos;
• krovinio pakrovimas – tai prekių patalpinimas į transporto priemonę arba ant jos;
• krovinio sudėjimas – tai prekių sutvirtinimas ar jų saugus sudėjimas taip, kad būtų užtikrintas saugumas ir stabilumas vežimo metu;
• krovinio iškrovimas – tai prekių išėmimas iš transporto priemonės ir jų sudėjimas ant žemės, prieplaukoje ar į kitą transporto priemonę.

Savo praktikoje Teismas pažymėjo, jog šios operacijos yra glaudžiai susijusios ir gali įtakoti viena kitą. Pavyzdžiui, krovinio pakrovimas ir ypač sudėjimas turi apsaugoti krovinį vežimo metu. Asmuo, atliekantis krovinio pakrovimą ir sudėjimą, turi atsižvelgti į kelių transporto rizikas – tokias kaip staigus stabdymas, kelio nelygumai ir panašiai. Tai reiškia, kad, jei krovinys yra pakrautas netinkamai, net iš pažiūros tinkamas jo sutvirtinimas gali neapsaugoti nuo potencialios žalos atsiradimo. Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų teisėjų kolegija tenkino vežėjo kasacinį skundą, kuriame jis skųsdamas apeliacinio teismo nutartį teigė, jog dėl kroviniui padarytos žalos yra kaltas siuntėjas, kadangi jam sudėjus krovinį nebuvo pasiekta staklių dalių stabilumo, ir, nors krovinį sutvirtino vežėjas, žala jam atsirado būtent dėl netinkamo krovinio pakrovimo. Todėl, jei krovinį paruošia, pakrauna ir sutvirtina ne vienas ir tas pats asmuo, o, tarkime, kaip duotuoju pavyzdžiu, siuntėjas ir vežėjas, atsakomybės klausimas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kaip kiekvieno jų atlikta operacija įtakojo žalos kroviniui atsiradimą ir tokiu atveju, remiantis CMR konvencijos 17 straipsnio 5 punktu, vežėjo atsakomybė gali būti bent jau ribojama tokia dalimi, kuria jo veiksmai sąlygojo nuostolių atsiradimą.

Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog pagal šią normą visi nurodyti subjektai yra savarankiški, kiekvieno iš jų veiksmai atskirai gali būti pripažinti ypatingos rizikos faktoriumi, atleidžiančiu vežėją nuo atsakomybės.

Taip pat reikėtų turėti omenyje, kad ši vežėjo atleidimo nuo atsakomybės sąlyga yra siejama būtent su išvardintų veiksmų atlikimu, o ne su siuntėjo, gavėjo ar jų įgalioto trečiojo asmens kalte. Kaltės klausimas taikant šią nuostatą nėra sprendžiamas. Tai, kaip jau minėta, reiškia, jog vežėjui nereikia įrodinėti šių asmenų kaltės, o pakanka tiesiog nurodyti, kad krovinį pakrovė, iškrovė ar kitokius veiksmus su juo atliko vienas iš minėtų asmenų bei priežastinį ryšį tarp tų asmenų veiksmų ir žalos atsiradimo.

Vis dėlto tuo atveju, kai krovinio paruošimo, pakrovimo, sudėjimo ar iškrovimo veiksmus atlieka pats vežėjas ar jo įgaliotas asmuo, jis negali remtis šiuo rizikos veiksniu ir būti atleistas nuo atsakomybės. Vežėjas negalės remtis šia nuostata ir tais atvejais, kai jis arba jo įgaliotas asmuo perkrovė ar iškrovė jau vežamą krovinį, ir atlikdamas šiuos veiksmus padarė žalos kroviniui, net jeigu tai buvo būtina atlikti ir ne dėl nuo vežėjo priklausančių aplinkybių. Pavyzdžiui, jei vežant krovinį paaiškėja, kad krovinys negali būti toliau gabenamas toje puspriekabėje, kurioje jis buvo pakrautas siuntėjo iš pradžių, dėl tam tikrų tos puspriekabės gedimų ir turi būti perkraunamas į kitą puspriekabę, tai už žalą, padarytą perkrovimo metu, bus atsakingas vežėjas.

Kaip minėta, vežėjas negali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, jei dėl krovinio praradimo ar sugadinimo jis yra kaltas. Taigi vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės tik jeigu jis tinkamai vykdo jam CMR konvencijoje nustatytas pareigas. CMR konvencijos 8 straipsnyje yra nustatyta pareiga vežėjui patikrinti krovinio išorės būklę. Taip pat  šiuo atveju turi būti vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso 32 straipsniu, kuris įpareigoja vežėją patikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Šios nuostatos reikalauja vežėjo patikrinti tik plika akimi matomas išorines krovinio savybes bei krovinio išdėstymą transporto priemonėje, kurioje jis pakrautas. Visgi reikia turėti omenyje, kad, jeigu vežėjas matė, jog kuris nors iš CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje nurodytų veiksmų kelia visiškai akivaizdžią grėsmę krovinio saugumui ir apie tai nepranešęs siuntėjui bei nepažymėjęs to važtaraštyje sutiko vežti krovinį, jis gali būti pripažintinas atsakingu už kroviniui padarytą žalą. Taip yra todėl, jog vežėjo pareiga saugoti vežamą krovinį reiškia ir tai, kad jis privalo imtis visų įmanomų priemonių, kurios užkirstų kelią žalos dėl rizikos faktorių atsiradimui ar šią riziką sumažintų, jei tik jis apie ją sužino.

Kaip pavyzdį galima pateiktį bylą, kurioje Lietuvos apeliacinis teismas, sprendęs ginčą tarp krovinio siuntėjo ir vežėjo nustatė, kad krovinį (baravykus) į vežėjo automobilį (šaldytuvą) krovė pats siuntėjas. Pakrovimas vyko ilgą laiką – apie septynias dienas. Pakrovimo metu buvo įjungtas šaldytuvo šaldymo mechanizmas, tačiau kai kuriais momentais jį tekdavo išjungti iki 5 valandų laikotarpiui, pritrūkus degalų. Degalais transporto priemonę aprūpindavo pats siuntėjas. Pakraunami buvo ne užšaldyti, o švieži baravykai, kurie neva turėjo sušalti pačiame šaldytuve. Vežėjo vairuotojas buvo įspėjęs siuntėją, jog šaldytuvas netinkamas užšaldymui, o tik gali palaikyti jau užšaldytų produktų temperatūrą. Tačiau jo įspėjimų paisyta nebuvo. Visiškai pakrovus krovinį, buvo pasirašyta CMR važtaraštyje ir krovinys išvežtas į paskirties vietą. Pristačius krovinį, buvo nustatyta, jog jis yra netinkamos kokybės, nes grybai atšilę ir praradę savo išvaizdą.

Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė, kad nurodytos krovinio pakrovimo aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog siuntėjo veiksmai pakraunant krovinį turėjo tiesioginę įtaką krovinio sugadinimui, tuo pačiu ir žalos padarymui, be to, tai yra ypatinga siuntėjo rizika, todėl vežėjo kaltė yra paneigiama. Tačiau teismas taip pat nurodė, jog negalima vežėjo atleisti nuo atsakomybės visiškai. Vežėjo kaltė šiuo atveju pasireiškė ne krovinio išdėstymu, o pačiu krovinio priėmimu vežti. Vežėjo vairuotojas, sutikdamas vežti ne visiškai tinkamos kokybės krovinį ir apie tai nepažymėdamas pastabų CMR važtaraštyje, prisiėmė sau tam tikrą riziką.

Teismas konstatavo, kad dėl krovinio sugadinimo bei atsiradusios žalos 70 procentų yra kaltas pats siuntėjas, ir 30 procentų – vežėjas. Teismas paskirstė nuostolių atlyginimą kiekvienai iš šalių pagal kaltės laipsnį.

Minėta, jog CMR konvencija nereguliuoja klausimo kam tenka pareiga krovinį paruošti, pakrauti, sudėti, perkrauti ar iškrauti, palikdama tai šalių susitarimui. Taigi taikant atleidimo nuo atsakomybės sąlygą numatytą Konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje, visais atvejais būtina išsiaiškinti, kas turėjo tokią pareigą ir kas tuos darbus faktiškai atliko. Jei vis tik šias pareigas atliko vežėjas, jis negali remtis šiuo rizikos veiksniu.

Sudėtingiau yra spręsti vežėjo atsakomybės klausimą tuo atveju, jei siuntėjas ir (arba) gavėjas bei vežėjas šiuos darbus atlieka kartu. Analizuojant teismų praktiką matyti, kad dažniausiai tokiais atvejais teismai atsakomybę padalija tarp krovinio siuntėjo (gavėjo) ir vežėjo.

Pažymėtina, kad norėdamas pasiremti šia atleidimo nuo atsakomybės sąlyga, vežėjas taip pat turi elgtis pareigingai, t. y. pastebėjęs netinkamą krovinio pakrovimą, keliantį grėsmę krovinio saugumui, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti atitinkamą žymą važtaraštyje pagal CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punktą. Priešingu atveju, jis laikomas kaltu ir negali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

Taip pat reikėtų žinoti, kad, nors esant aptariamam rizikos veiksniui vežėjui nereikia įrodinėti asmens, kuris atliko krovinio paruošimą, pakrovimą ar kitas operacijas, kaltės dėl kroviniui padarytos žalos, o tereikia nurodyti tokio rizikos veiksnio egzistavimą, tam, kad būtų taikomas atleidimas nuo atsakomybės, vežėjas turi įrodyti, kad būtent ta ypatinga rizika, t. y. būtent asmens, kuris paruošė, pakrovė, sudėjo ar iškrovė krovinį, veiksmai tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojo žalos atsiradimą. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus visas faktines situacijos aplinkybes, ypatingos rizikos faktorių, numatytą CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje, žalos pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą. Šiuo atveju vežėjas, siekdamas paneigti savo, kaip perėmusio savo dispozicijon krovinį, kaltės prezumpciją, turi įrodyti bent tikėtiną priežastinį ryšį tarp šio rizikos veiksnio ir žalos, padarytos krovinio praradimu ar sugadinimu.