26 Lie Visiškos materialinės atsakomybės sutartis su vairuotoju

www.cargonews.lt

Vilkikų vairuotojai, gabenantys krovinius, dėl savo neatidumo ar netinkamo elgesio gali apgadinti vežamą krovinį, vilkiką ar kitą turtą ir tokiu būdu padaryti turtinę žalą darbdaviui. Įprastai darbuotojo materialinė atsakomybė yra ribota, t. y. jis privalo atlyginti tik tam tikrą dalį žalos, padarytos darbdavio turtui, tačiau Darbo kodeksas numato kelis išimtinius atvejus, kuomet darbuotojo atsakomybė nėra ribojama ir jis privalo atlyginti visą žalą. Vienas iš tokių atvejų yra tuomet, kai žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, todėl darbdaviui norint apsaugoti savo turtinius interesus sudaryti tokią sutartį su vairuotoju yra tiesiog būtina.

Kas yra visiškos materialinės atsakomybės sutartis?

Visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir darbuotojo, pagal kurį darbuotojas, neatlikęs ar netinkamai atlikęs jam nustatytas pareigas, įsipareigoja atlyginti visą turtinę žalą, padarytą sutartyje apibrėžtam darbdavio turtui.

Visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Akivaizdu, kad vilkiko vairuotojas, kurio pagrindinė darbo funkcija – gabenti krovinius, patenka į darbuotojų, su kuriais galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, ratą.

Pagal savo teisinį pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra dvišalė, t. y. pagal ją abi šalys (darbdavys ir darbuotojas) turi tam tikras teises ir pareigas: darbuotojas įsipareigoja saugoti darbdavio turtą ir už jį prisiima visišką materialinę atsakomybę, o darbdavys įsipareigoja užtikrinti tokias darbo sąlygas, kad žala neatsirastų. Ši sutartis taip pat yra tęstinė, kas reiškia, jog visiškos materialinės atsakomybės sutartis galioja visą laiką, kol darbuotojas eina tas pareigas iki darbo sutarties nutraukimo ar darbuotojo perkėlimo į kitą darbą.

Teisiniai santykiai pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį pradeda galioti ne tik nuo formalaus jos pasirašymo, bet ir nuo materialinių vertybių, už kurias bus atsakingas darbuotojas, perdavimo, nes visiška materialinė atsakomybė pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį yra nustatoma tik už prisiimtų materialinių vertybių neišsaugojimą. Kitaip tariant, darbuotojas neprivalo materialiai atsakyti už visą darbdavio turtą. Jeigu darbdavio turtui padaroma žala, tačiau šis turtas nebuvo perduotas darbuotojui, darbuotojo materialinė atsakomybė neatsiras.

Darbuotojų materialinė atsakomybė paprastai atsiranda dėl tiesioginės žalos padarymo, t. y. turto netekimo, sužalojimo ir pan., tačiau galimi atvejai, kai dėl darbuotojo veiksmų be padarytos tiesioginės žalos darbdavys praranda tam tikras pajamas, kurias darbuotojas taip pat turėtų atlyginti darbdaviui. Pavyzdžiui, galima situacija, kai vairuotojas padaro avariją, jos metu sugadina krovinį ir dėl to jo nepristato gavėjui. Tokiu atveju darbdavys galėtų reikalauti, kad vairuotojas atlygintų ne tik tiesioginę žalą, t. y. žalą, padarytą kroviniui bei vilkikui, bet ir negautas pajamas, t. y. pinigus už krovinio pervežimą, kuriuos darbdavys būtų gavęs, jei vairuotojas būtų tinkamai įvykdęs savo darbo pareigas.

Sudarant visiškos materialinės atsakomybės sutartį, nemažai problemų kyla dėl Darbo kodekso nuostatos, įtvirtinančios reikalavimą turėti kolektyvinėje sutartyje nustatytą konkrečių darbų ir pareigų, susijusių su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, sąrašą. Pagal Darbo kodeksą šio reikalavimo laikymasis yra privalomas, norint su darbuotoju sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Vis dėlto Lietuvoje kolektyvines sutartis turi tik labai maža dalis įmonių ir jas sudarinėti vien dėl minėto reikalavimo įgyvendinimo, manytina, būtų neprotinga. Pabrėžtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje. Be to, Seimas laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 23 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo priėmęs laikinąją Darbo kodekso 256 straipsnio 1 dalies pataisą, kurioje buvo numatyta galimybė konkrečių darbų ir pareigų sąrašą įtvirtinti ne tik kolektyvinėje sutartyje, bet ir darbo tvarkos taisyklėse. Taigi dėl visų šių priežasčių manytina, kad kolektyvinės sutarties neturėjimas ir minėtų darbų bei pareigų sąrašo joje neįtvirtinimas neturėtų būti kliūtimi sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotoju.

Vis dėlto reikėtų suvokti, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas nereikš, jog darbdavys galės išsieškoti padarytą žalą vien tuo pagrindu, kad su darbuotoju sudaryta tokia sutartis. Darbdaviui visais atvejais reikės įrodyti visas šešias materialinės atsakomybės sąlygas: 1) žalos padarymą; 2) žalos padarymą neteisėta veika; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) darbuotojo kaltę; 5) aplinkybę, kad darbuotojas ir darbdavys teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) aplinkybę, kad žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

Visiškos materialinės atsakomybės sutarties rūšys

Darbo teisėje skiriamos dvi visiškos materialinės atsakomybės sutarčių rūšys:

1) Individuali visiškos materialinės atsakomybės sutartis, sudaroma su vienu konkrečiu darbuotoju;

2) Kolektyvinė visiškos materialinės atsakomybės sutartis, sudaroma su darbuotojų grupe tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės.

Kalbant apie vilkikų vairuotojus, paprastai su jais sudaromos ir jiems aktualiausios individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartys, nes krovinių gabenimo verslo praktikoje į reisus dažniausiai išvyksta vieno vairuotojo ekipažas.

Kodėl naudinga pasirašyti tokią sutartį?

• Sudarius visiškos materialinės atsakomybės sutartį, darbdavys gali išsieškoti visą, o ne ribotą (t. y. darbuotojo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio), žalą už sugadintą ar prarastą turtą, taip pat baudas (išskyrus kilusias iš civilinių sutarčių), kurias už darbuotoją sumokėjo darbdavys, ir pan.;
• Sutartyje galima aprašyti konkrečius, specifinius, papildomus (nei numatyta Darbo kodekse) atvejus, už kuriuos darbuotojui kyla materialinė atsakomybė;
• Sutartyje galima nustatyti padarytos žalos atlyginimo tvarką, terminus ir pan.;
• Sutartyje galima apibrėžti turto priėmimo ir grąžinimo procedūras bei kitas taisykles;
• Visiškos materialinės atsakomybės sutartimi gali būti susitarta ne tik vien dėl minėtų šešių, bet ir dėl kitų materialinės atsakomybės sąlygų;
• Jei žala padaroma turtui, kai tarp darbo sutarties šalių yra pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojo kaltė yra preziumuojama. Tai reiškia, kad darbuotojas, norėdamas išvengti materialinės atsakomybės, privalo įrodyti, jog jis yra nekaltas dėl atsiradusios žalos;
• Visiškos materialinės atsakomybės sutarties pasirašymas yra stimulas darbuotojui dirbti atsakingiau ir labiau tausoti darbdavio turtą, kadangi jis žino, kad žalos padarymo atveju jam teks atlyginti visą žalą.

Ką daryti, jeigu darbuotojas atsisako sudaryti sutartį?

Darbo teisėje, kaip ir civiliniuose teisiniuose santykiuose, egzistuoja sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad darbuotojas gali nevaržomai nuspręsti, ar sudaryti tam tikrą sutarti, nustatyti jos turinį ir pasirinkti, su kuo ją sudaryti. Dėl šios priežasties darbdavys negali reikalauti, o darbuotojas turi teisę atsisakyti pasirašyti visiškos materialinės atsakomybės sutartį.

Visgi, jei darbuotojas atsisako sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, darbdavys turi du pasirinkimus:

1) Leisti darbuotojui ir toliau dirbti nesudarius visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Tokiu atveju darbuotojo materialinė atsakomybė bus ribota, nebent žalos padarymo metu egzistuos vienas iš Darbo kodekso 255 straipsnyje nurodytų pagrindų, kuomet darbuotojas privalo atlyginti visą žalą (pvz., jei žala padaryta tyčia ar nusikalstama veika);

2) Atleisti darbuotoją Darbo kodekso 129 straipsnio pagrindu ir tvarka, t. y. darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės.

Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudėtinės dalys

Minėta, jog sudarant visiškos materialinės atsakomybės sutartį galioja sutarties laisvės principas, leidžiantis šalims nevaržomai nustatyti sutarties turinį. Žinoma, ši teisė nėra absoliuti, todėl sudarant visiškos materialinės atsakomybės sutartį reikia laikytis ir kito darbo teisės principo – sutartyje negalima numatyti sąlygų, pabloginančių darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Darbo kodeksas, kiti įstatymai ar teisės aktai.

Sudarant visiškos materialinės atsakomybės sutartį, rekomenduotina įtraukti tokias sutarties dalis:

1) Sutarties dalykas. Šioje dalyje apibrėžiama, dėl ko sudaroma sutartis, t. y. nurodoma, kad šalys susitaria dėl vairuotojo visiškos materialinės atsakomybės už jam patikėtą turtą;

2) Šalių įsipareigojimai. Šioje dalyje nustatomos tiek vairuotojo, tiek įmonės (darbdavio) teisės ir pareigos. Tai gali būti tiek bendro pobūdžio įsipareigojimai, pvz., vairuotojo pareiga saugoti turtą, juo rūpintis, darbdavio pareiga sudaryti sąlygas, reikalingas turto išsaugojimui, tiek specifinės su vairuotojo darbu susijusios pareigos, pvz., vairuotojo pareiga rūpintis perduotos transporto priemonės technine būkle, laiku atlikti jos techninę apžiūrą, krovinio pakrovimo metu atsakingiems asmenims pranešti apie krovinio pažeidimus, trūkumus ir pan.;

3) Darbuotojo atsakomybė. Šioje dalyje nustatoma, kad darbuotojas įsipareigoja atlyginti visą darbdavio turtui padarytą žalą, kilusią dėl jo kaltės. Taip pat galima aptarti vairuotojo padarytos žalos atlyginimo tvarką, t. y. savanoriško žalos atlyginimo arba išskaitų iš darbo užmokesčio procedūras;

4) Darbuotojo materialinės atsakomybės atvejai. Šioje dalyje nurodomi konkretūs atvejai, kuomet vairuotojui gali kilti materialinė atsakomybė, pvz., turto (įskaitant vežamą krovinį) netekimas, jo vertės sumažėjimas, sugadinimas (sužalojimas), kuro pereikvojimas, administracinių nuobaudų už kelių eismo taisyklių pažeidimus bei nuobaudų, skirtų Valstybinės kelių transporto inspekcijos, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl vairuotojo kaltės, atlyginimas ir pan.;

5) Baigiamosios nuostatos. Šioje dalyje aptariamas sutarties bei joje numatytų įsipareigojimų galiojimo laikas, ginčų sprendimo tvarka, nurodomi sutarties priedai ir kt.;

6) Sutarties priedas – turto priėmimo-perdavimo aktas. Šiame akte įvardijamas visas vairuotojui perduodamas turtas bei dokumentai, pvz., transporto priemonės registracijos liudijmas. Vėliau, atsiradus poreikiui perduoti papildomą turtą vairuotojui, turto perdavimo-priėmimo aktas gali būti patikslinamas arba prie sutarties pridedamas naujas turto perdavimo-priėmimo aktas. Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog darbuotojui visiška materialinė atsakomybė kyla net ir už tą turtą, kuris nėra nurodytas sutartyje arba turto priėmimo-perdavimo akte, jeigu tas turtas darbuotojui buvo faktiškai perduotas. Žinoma, visada geriau raštu užfiksuoti turto perdavimo faktą, nes kilus ginčui teisme dėl žalos atlyginimo bus lengviau įrodyti, jog konkretus turtas buvo patikėtas žalą padariusiam darbuotojui.