22 Vas Vežėjo atleidimas nuo atsakomybės ir jos apribojimas dėl transporto priemonės gedimų
CMR Konvencija, o konkrečiai jos 17 straipsnio 3 punktas, nustato, kad vežėjas negali išvengti atsakomybės dėl to, kad transporto priemonė, kuria jis vežė krovinį sugedo arba dėl to, kad yra kaltas transporto priemonę išnuomojęs asmuo ar jo agentai. Todėl yra labai svarbu nustatyti, kokia transporto priemonė buvo aptarta vežimo sutartyje, kokie jos ar jos įrangos gedimai ar trūkumai buvo pažymėti, taip pat ar buvo užsakyta konkreti transporto priemonė.
Taigi kyla klausimas, kokių priemonių turi imtis vežėjas, siekdamas būti atleistas nuo atsakomybės už tai, kad krovinys buvo prarastas, sugadintas ar jį pavėluota pristatyti dėl transporto priemonės gedimo.
Sistemiškai analizuojant Konvencijos nuostatas, galima daryti išvadą, jog norėdamas būti atleistas nuo atsakomybės, kai kroviniui yra padaryta žala ar nesilaikyta jo pristatymo termino dėl to, kad sugedo transporto priemonė, kuria buvo gabenamas krovinys, vežėjas galėtų pasiremti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto nuostata, numatančią vežėjo atleidimo nuo atsakomybės galimybę, jei jis įrodo, kad žala atsirado dėl aplinkybių, kurių jis negalėjo išvengti.
Vežėjas turi įrodyti, kad prieš pradėdamas krovinio transportavimą, jis, laikydamasis visų reikalavimų, atsakingai, kaip to tikimasi iš profesionalias paslaugas teikiančio verslininko, patikrino transporto priemonę, kuria ketino gabenti krovinį, ir kad gedimą nulėmė tam tikri išoriniai faktoriai, kurių iš anksto vežėjas negalėjo nei numatyti, nei išvengti. Tokio išorinio faktoriaus nulemto gedimo pavyzdys galėtų būti transporto priemonės padangos sprogimas, kurį sukėlė kelyje pasitaikiusios kliūtys, kurių vežėjas negalėjo numatyti (pvz., kelyje pasitaikiusi vinis). Tokiu atveju, vežėjui įrodžius, kad išvykstant transporto priemonės padangos buvo geros būklės, jis turėtų būti atleistas nuo atsakomybės, taikant CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą.
Tačiau problema iškyla tada, kai krovinį gabenanti transporto priemonė sugenda neįtakota išorinių veiksnių. Vadovaujantis Lietuvos teismų suformuluota praktika, tokiu atveju vežėjas neturėtų būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą. Tai iliustruoja ir viena iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kurioje teismas išaiškino, jog tai, kad sugedo vilkiko, gabenusio krovinį iš Olandijos į Maskvą, užpakalinio tilto reduktorius ir jį teko pakeisti kitu, o dėl to kelias dienas pervežimas nebuvo atliekamas, vežėjo atsakomybės nepanaikina.
Kita byla, kurioje teismas neatleido vežėjo nuo atsakomybės, dėl transporto priemonės gedimo buvo spręsta Kauno apygardos teisme. Ieškinys buvo pareikštas vežėjui vežusiam automatinę etikečių klijavimo mašiną. Vežant krovinį užsiblokavo kelių transporto priemonės vairas, transporto priemonė išvažiavo į gilią šalikelę ir vežamas krovinys buvo nepataisomai sugadintas. Ieškovas reiškė ieškinį CMR konvencijos 17 straipsnio 3 punkto pagrindu, t. y. nurodydamas, kad vežėjas atsako ir tais atvejais, kai sugenda transporto priemonė. Teismas tenkino ieškinį sutikdamas, kad dėl krovinio sugadinimo kaltas vežėjas, nors ir nenurodė sprendime šio CMR konvencijos straipsnio.
Dar vienas aspektas, susijęs su CMR konvencijos 17 straipsnio 3 punkto taikymu, kurį reikėtų panagrinėti, yra tai, kaip turėtų būti sprendžiamas vežėjo atsakomybės klausimas tuo atveju, kai kroviniui buvo padaryta žala dėl transporto priemonės gedimo, o siuntėjas žinojo apie automobilio defektą, bet vis tiek pritarė vežimui. CMR konvencija nepateikia tiesaus atsakymo, kaip turėtų būti sprendžiama tokia situacija. Tačiau manytume, jog vienareikšmiškai galima tvirtinti, kad vežėjui neturėtų tekti visa atsakomybės našta. Tokiu atveju teismas, spręsdamas ginčą, turėtų taikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą ta apimti, kurioje sakoma, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėluotą pristatymą, jei tai įvyko dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, ir to paties straipsnio 5 punktą dėl mišrios atsakomybės, kad vežėjui tenkanti atsakomybės dalis būtų apribota ta dalimi, kuria kroviniu disponuojančio asmens nurodymai sąlygojo nuostolių atsiradimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatavęs, kad būtent šią aplinkybę turėtų aiškintis teismai tuo atveju, jei siuntėjas pakrovė prekes į netinkamą transporto priemonę.
Apibendrinant, darytina išvada, kad vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės, kai žala atsiranda dėl transporto priemonės gedimo, tik įrodęs, kad toks gedimas atitinka CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte numatytas neišvengiamas aplinkybes, t. y. tai, kad gedimas buvo nulemtas išorinio faktoriaus. Taip pat vežėjas turėtų būti atleidžiamas nuo atsakomybės arba jo atsakomybė apribojama tuo atveju, kai siuntėjas žinojo, jog transporto priemonė nėra techniškai tvarkinga, bet vis tiek pritarė krovinio pervežimui.
Ši informacija negali būti laikoma teisine konsultacija ir naudojama individualiems teisiniams atvejams. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@versum.lt arba telefonu +370 5 2409715.