30 Rug Bauda už krovinio perkrovimą į kitą transporto priemonę

Vežimo sutartyse pasitaiko sąlygų, kuriose užsakovas vežėjui numato baudą, jei šis jam vežti patikėtą krovinį perkraus į kitą transporto priemonę. Užsakovų noras neleisti vežėjui perkrauti krovinio (persamdyti kito vežėjo) dažniausiai motyvuojamas tuo, kad užsakovas samdo konkretų vežėją dėl jo reputacijos rinkoje, patikimumo, turimo autoparko, arba tiesiog nori užsakyti konkrečią transporto priemonę, todėl bauda už perkrovimą užsakovas siekia apsaugoti savo interesus ir sumažinti galimų nuostolių, žalos kroviniui riziką, jei, pvz., vežėjas krovinį perkrautų į prastesnės, nei užsakyta, būklės transporto priemonę. Tačiau reikėtų žinoti, jog tokia bauda vežėjui, kai vežimas vykdomas pagal CMR konvenciją, yra neteisėta.

2013 m. rugpjūčio mėnesį Vilniaus apygardos teismas apeliacine instancija išnagrinėjo bylą, kurioje sprendė vežėjo ir krovinio siuntėjo (užsakovo) ginčą dėl baudos vežėjui taikymo dėl to, kad šis nevykdė siuntėjo pateiktų instrukcijų. Ginčo esmė buvo tai, kad siuntėjas taikė vežėjui baudą ir atliko vienašalį įskaitymą iš jam mokėtinos sumos už atliktas pervežimo paslaugas dėl to, jog vežėjas pervežimo proceso metu be išankstinio rašytinio siuntėjo sutikimo perkrovė krovinį iš vienos transporto priemonės į kitą. Draudimas perkrauti krovinį iš vienos transporto priemonės į kitą ir bauda už tokio draudimo nesilaikymą buvo numatytos šalių pasirašytoje krovinio vežimo sutartyje.

CMR konvencijos, kurios nuostatos buvo taikomos sprendžiant aptariamą ginčą, 12 straipsnyje nustatyta, kad siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti vežėją nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje, t. y. gabenančiam krovinį vežėjui teikti instrukcijas. Krovinio disponavimo teisė gali priklausyti ir gavėjui, jei siuntėjas važtaraščio surašymo momentu tai jame įrašo. Tas pats straipsnis įtvirtina nuostatą, kad vežėjas, neįvykdęs tinkamai jam pateiktų ir įmanomų vykdyti instrukcijų, atsako prieš asmenį, turintį teisę pateikti pretenzijas dėl padarytų nuostolių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog baudos už pavėlavimą pristatyti krovinį ar instrukcijų neįvykdymą yra neleistinos pagal CMR konvenciją ir apskritai taikant konvenciją turi būti įvertinama tai, kad ji turi griežto reguliavimo efektą, o tai reiškia, kad jokie nukrypimai nuo CMR konvencijos reguliavimo yra negalimi, nes klausimai patenkantys į jos reguliavimo sritį yra sureguliuoti išsamiai.

Vilniaus apygardos teismas, palaikydamas pirmosios instancijos teismo poziciją, šalių sutartyje numatytą draudimą perkrauti krovinį į kitą transporto priemonę kvalifikavo kaip išankstinę siuntėjo instukciją vežėjui, konstatuodamas, kad šiuo atveju CMR konvencija riboja sutarčių laisvės principą ir neįtvirtina galimybės taikyti baudą už vežimo instrukcijų pažeidimą, todėl vežėjas gali nuo tokios baudos gintis. Atitinkamai abu teismai sprendė, jog vežimo sutarties sąlyga dėl baudos vežėjui už krovinio perkrovimą yra negaliojanti pagal CMR konvenciją.

Baudos už perkrovimą taikymo negalimumas nereiškia, kad krovinio siuntėjas lieka be žalos atlyginimo. Tokiu atveju siuntėjas iš vežėjo gali reikalauti atlyginti dėl instrukcijų nevykdymo atsiradusius nuostolius. Pagal CMR konvenciją atlyginami tik faktiniai nuostoliai, atsiradę dėl vežėjo veiksmų. Nuostolių faktą ir priežastinį ryšį tarp vežėjo veiksmų bei atsiradusių nuostolių turi įrodyti nuostolius patyręs asmuo.